Kukli, bet prasmingai veikianti draugija

gruodžio 5, 2014 Publikacijos Komentarų nėra

Arnoldas PIROČKINAS

Šių dienų Lietuvos gyvenimas toks įvairus ir sudėtingas, kad tiesiog neįmanoma stebėti ir registruoti visų įvykių. Tą sunkumą gerokai padidina mūsų spauda, pasirenkanti daugiausia kuo išsamiausiai nušviesti visokius teisės ir moralės pažeidimus. Kultūros dalykams joje vietos beveik neatsiranda. Ypač jei jie palyginti kuklūs, nors ir vertingi dabarčiai ir ateičiai. Tokios mintys lindo į galvą 2013 m. spalio 11 d. dalyvaujant Lietuvos ir Čekijos draugijos 20-mečio minėjime.

Nedidelė ši draugija. Joje buriasi tie Lietuvos žmonės, kurie yra turėję su Čekija šiokį ar tokį ryšį ir tebenori jį toliau palaikyti. Į jubiliejinį susirinkimą atvyko gal koks 40 žmonių. Tikriausiai daugumas vilniečiai, tebepuoselėjantys sentimentus Čekijai ir čekų tautai. Tačiau atskirų žmonių jausmai, sukaupti organizacijoje, įgauna visuomeninę ir net tarpvalstybinę vertę. Tai išryškėjo ir šiame susirinkime: renginį pagerbė ir draugijos veiklą gražiai įvertino dalyvavęs Čekijos Respublikos ambasadorius Jo Ekscelencija Radekas Pechas. Apskritai visoje draugijos veikloje nuo pat pradžios ryški Čekijos Respublikos ambasados visokeriopa parama draugijai.

Neketindami apžvelgti viso draugijos veikimo ir šio susirinkimo eigos, laikome pareiga pasakyti, kad jo pagrindiniai organizatoriai buvo draugijos tarybos pirmininkas žymus grafikas prof. Albertas Gurskas, jo pirmtakas farmakologas doc. dr. Vincas Lapinskas, chemikė Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Janina Balsienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. Gediminas Kviklys ir kt.
Neplėtodamas referavimo apie draugijos jubiliejinį susirinkimą, tolesnėje rašinio dalyje norėčiau glaustai aptarti du draugijai skirtinus leidinius, kuriuos patys leidėjai vadina žurnalais. Susirinkime šio leidinio numeriais buvo apdovanoti dalyviai, o svarbiausia – jie verti kur kas platesnės visuomenės dėmesio ir palaikymo.

Pirmasis leidinys vadinasi „Čekija–Lietuva“. Susirinkime platinti keturi sąsiuviniai ar numeriai. Jie nenumeruoti. Tad jų eilę galima nustatyti pagal leidimo metus ir kitus duomenis. Iš tų keturių numerių eilėje pirmasis yra 2003 m. išėjęs sąsiuvinis, kurio tituliniame puslapyje įrašyta: „Čekija–Lietuva. Lietuvos ir Čekijos draugijos leidinys. 2007–2008 m.“ (apimtis 115 p.). Jo redaktorė Laimutė Skėraitienė.

Šiame numeryje dėmesį labiausiai patraukia 2006 m. humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuva ir Čekoslovakija 1918–1939 metais: dvišalių santykių dinamika“ apgynusios Dalios Bukelevičiūtės straipsnis „Lietuvos ir Čekoslovakijos diplomatinių santykių raida ir ypatybės 1918–1939 metais“. Po poros metų VU leidykla išleido Dalios Bukelevičiūtės monografiją „Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais“. Tad straipsnio novatoriškoji vertė tvėrė gana trumpai: mokslininkas šiandien, suprantama, pirmiausia nukreips savo dėmesį į monografiją. Šiaip ar taip, bet gal be šio straipsnio nebūtų pasirodžiusi nė monografija: jis pradėjo Lietuvos ir Čekoslovakijos diplomatinių santykių istorijos tyrimą.

Čekijos istorijai skirti du dr. Vinco Lapinsko rašiniai: „Trumpa Čekijos istorija“ ir „Čekoslovakijos kronos gimimas“. Arvydas Juozaitis istoriškai filosofiniame rašinyje „Politinio veiksmo pateisinimas. Nuo Nicollo Machiavellio iki Vaclavo Havelo“ įžvelgia tam tikrą XV–XVI a. sandūroje gyvenusio italų politinio veikėjo Nikolo Makiavelio ir XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje veikusio čekų disidento ir valstybininko V. Havelo pažiūrų į valstybę panašumą. Abu jie „išpažino politinę valdžią kaip priemonę, bet ne kaip tikslą“; „abu pripažino, kad atėjimas į valdžią yra ne savitikslis veiksmas, o išlikimas valdžioje bet kokia kaina yra nepriimtinas ir amoralus tikram „valstybininkui“ (p. 35).

Laimutės Cieškaitės-Brėdikienės straipsnis „Čekų secesija ir kubizmo fenomenas“ supažindina lietuvį skaitytoją su XX a. pradžioje čekų menuose įvykusiu ryškiu ir labai veiksmingu posūkiu į modernizmą, vadinamąją secesiją. Muzikoje ryškiausią čekų modernizmo įtaką patyrė lietuvių kompozitorius Jeronimas Kačinskas (1907–2007), kuris apibūdinamas straipsnyje „Kompozitoriaus J. Kačinsko čekiškos pamokos“.
Šis žurnalas rodo, kad draugija turi pajėgių mokslo žmonių, kurie gali kelti ir spręsti gana sudėtingas abiejų tautų santykių problemas. Tačiau mūsų tikslas ne ištiso žurnalo detali analizė. Todėl, praleidę porą jo tarpinių numerių, išėjusių 2009 ir 2011 metais, trumpai apžvelkime 2012 m. išleistus du ir 2013 m. vieną numerius. Jie visi skirti sukaktims, taigi yra „jubiliejiniai“.

2012 m. numeris, kurio sudarytoja dr. Janina Balsienė, dedikuotas Čekijos ir Lietuvos oficialiųjų dip-lomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmečiui. Numeryje publikuojami Liubošo Šveco (Luboš Švec), Česlovo Laurinavičiaus, Oldržicho Tūmos (Oldřich Tům), Dalios Bukelevičiūtės bei Pavelo Štolo (Pavel Štoll) straipsniai ir kitos publikacijos atskleidžia faktus, rodančius, kad po 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma valstybe, dip-lomatinių santykių atkūrimas tarp abiejų šalių vyko ne lengviau už jų užmezgimą po 1918 metų.
Tais pačiais metais išėjęs kitas žurnalo numeris (metrikoje datuojamas tų metų lapkričio 8 d.) sudarytas dr. V. Lapinsko. Jis taip pat ir 2013 m. numerio sudarytojas (data 2013-10-02). Šiame numeryje išspausdintame jo biografiniame eskize (p. 19) nurodyta, kad jis nuo 2012 m. žurnalo „Čekija–Lietuva“ redaktorius. Abu numeriai skiriami Lietuvos ir Čekijos draugijos dvidešimtmečiui.

2012 m. jubiliejiniame numeryje šiai sukakčiai skirtų straipsnių nėra. Beveik visų rašinių autorius – numerio redaktorius. Porą publikacijų yra pasirašęs su kolegomis. Pvz., straipsnio „Šv. Vaitiekus – vienas pirmųjų tvirtų pamatų Krikščioniškajai Rytų Europos visuomenei“ bendraautorė yra Greta Navasaitytė. Įdomus straipsnis „Čekų dailės titanas – Maksas Švabinskis (Max Švabinsky, 1874–1962)“ parašytas su prof. Albertu Gursku.
2013 m. išėjęs numeris jau tikras jubiliejinis ne tik todėl, kad turi paantraštę „Lietuvos ir Čekijos draugijos 20-mečiui“. Leidinio pradžioje išspausdinta dr. V. Lapinsko parengta archyvinė medžiaga, nušviečianti l994–l998 m. vykusius procesus, atvedusius prie dabartinės Lietuvos ir Čekijos draugijos susidarymo. Toliau atskiruose skyreliuose pristatomi draugijos pirmininkai, redaktoriai, Lietuvoje 1993–2013 m. rezidavę Čekijos Respublikos ambasadoriai, mokslo baruose dirbantys draugijos nariai, ekskursijų vadovai, vertėjai (pateikiama jų vertimų iš čekų kalbos pavyzdžių). Skyrelyje „In memoriam“ prisiminti aktyvieji draugijos veiklos dalyviai Stasys Sabonis (l925–2006), Algirdas Norbertas Končius (1915–2006), Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė (1936–2012), Silvija Stakulienė (l950–2009) ir Alena Vlčkova (1942–2011). Numeris baigiamas skyreliu „Lietuvos ir Čekijos draugijos veiklos 2013 m. kronika“ ir keturiais puslapiais faksimilių.
Apžvelgtieji žurnalo „Čekija–Lietuva“ numeriai patrauklūs taip pat savo išvaizda: geras popierius, ryški spauda nemaža iliustracijų, gražūs viršeliai. Taigi tiek turiniu, tiek forma šis leidinys visai tinkamai reprezentuoja ne tik draugijos veiklą, bet ir lietuvių dėmesį čekų tautos kultūrai. Baigiant žurnalo apžvalgą, dera palinkėti ir draugijai, ir šiam leidiniui sėkmės tolesniais dešimtmečiais.
Su Lietuvos ir Čekijos draugija yra susijęs dar vienas žurnalas, kurio paskutinio numerio duomenys tokie: „Lietuva ir Čekija: istorija, kultūra, politika. Nr. 22–24. Redaktorius ir leidėjas Petras Algis Mikša. – Vilnius, 2013“. Šio numerio apimtis – 316 p.

Žurnalas, pradėjęs eiti 2002 m., leidžiamas nuosavomis lėšomis, todėl visai suprantamas šiame numeryje įrašytas leidėjo kreipimasis į skaitytojus: „…neabejingiems jame nagrinėjamoms temoms ir panorusiems mus finansiškai paremti, pranešame adresą: AB bankas „Swedbank“, Savanorių pr. 19, Vilnius. Sąskaitos numeris LT 5773000010037581777“. Žurnalas tik-rai vertas paramos!

Aptariamasis žurnalo nuneris apima monografiją „XX amžius: Pranas Dovalga – užmirštas ir atrastas idealistas – Lietuvoje ir Čekoslovakijoje“. Šioje palyginti didelėje studijoje (p. 8–253) nušviečiamas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ypač aktyviai vertusio čekų literatūrą ir gausių straipsnių apie Čekoslovakiją straipsnių autoriaus Prano Dovalgos (1911 10 02–1941 11 17), pasirašinėjusio daugiausia kaip Pr. Ramutis, gyvenimas ir darbai. Monografijos autorius – žurnalo redaktorius P. A. Mikša. Be studijos, numeryje spausdinamas kiek kitokios medžiagos, susijusios su P. Dovalga.

Lietuva-ir-Cekija_virselis-web

Ne taip paprasta nušviesti veiklaus žmogaus, ypač tokio žmogaus, koks buvo P. Dovalga, kurio pėdsakų reikia ieškoti trijose valstybėse – Lietuvoje, Čekijoje ir Slovakijoje, – gyvenimo vingius. Praėjo 70 metų nuo jo mirties. Nemaža tų pėdsakų išnyko audringuose epochos vėjuose. P. A. Mikšai pavyko gana išsamiai apibūdinti savo herojaus vaikystę ir jaunystę, kūrybinę veiklą – vertimus ir publicistiką. Tolesnėms studijoms labai pravers autoriaus sudaryta P. Dovalgos „Darbų bibliografija“. Ji rodo, kad kaip vertėjas jis debiutavo 1930 m., o intensyviausiai reiškėsi nuo 1935 metų, kai „Sakalo“ leidykla išleido žymaus čekų rašytojo Ivano Olbrachto populiaraus romano „Plėšikas Nikola Šuhaj“ vertimą. Kitais metais leidykla „Spaudos Fondas“ išleidžia P. Dovalgos verstų 16 čekų rašytojų apsakymų antologiją „Besišypsanti mergaitė“. 1937 m. pasaulį išvysta du svarūs vertimai. „Dirvos“ leidykloje išeina Karelo Čapeko satyrinis fantastinis romanas „Karas su salamandromis“, o „Šviesos“ knygynas išleidžia keturiomis knygomis (kiekviena – tai atskira dalis) Josefo Koptos romaną „Trečia kuopa“. Pasirinkti versti kūriniai rodo vertėjo idėjinę orientaciją.

Dešimtmečio pabaigoje P. Dovalga buvo parengęs dar du stambius vertimus: Karelo Čapeko fantastinio romano „Krakatitas“ ir čekoslovakų prozos rinktinę, turėjusią sudaryti antrąją antologiją. Šios knygos nespėjo išeiti. Parengtų spaudai rankraščių likimas nežinomas.
1938 m. Čekoslovakiją ištiko tragedija: apleista savo sąjungininkių Anglijos ir Prancūzijos, ji buvo išdraskyta, o Čekijos sritys galiausiai hitlerinės Vokietijos okupuotos. P. Dovalga viską išgyveno kartu su čekų ir slovakų tautomis Prahoje ir Bratislavoje. Galiausiai jis pats tapo sunkiai įsivaizduojamo hitlerinio teroro auka: 1941 m. lapkričio 17 d. kartu su trimis čekais Prahoje buvo sušaudytas. P. A. Mikša plačiai nušvietė tais metais hitlerininkų vykdytas Čekijoje siaubingas patriotų žudynes, bet, negalėdamas pasinaudoti Čekijos archyvuose slypinčiais dokumentais, turėjo prisipažinti: „…šiandien galime tik spėlioti, kuo jie (t. y. P. Dovalga su tais trimis čekais – A. P.) nusikalto Reicho valdžiai.“ Taigi, P. Dovalgos istorija dar nebaigta…

Nebaigta ir lietuvių santykių su čekais bei slovakais istorija. Lietuvos ir Čekijos draugijos nariai nestokoja noro, bet jiems reikia pagalbos, kad galėtų reguliariau leisti savo žurnalus. Pasvajokime, jog atsiranda koks fondas, kuris ima finansuoti jų leidimą…

“Mokslo Lietuva”, 2014 01 11

Rašyti komentarą