Romanas MILIAUSKAS
Legendos Prahos vardą sieja su slenksčiu, kurį savo svečiams ir ainiams pirmojoje šių vietų sodyboje – tarp miškų, kalvų ir upių – su meile ir įkvėpimu nutašęs rūpestingas dailidė. Ir šiandien Praha yra tas slenkstis, prie kurio susitinka įvairios kultūros, idėjos, mados, manieros, žodžiu, visas margas pasaulis.
Kiekvienam, kas čia ilgėliau apsistoja, maga rasti ką nors sava, pažįstama. Pavyzdžiui, kad ir lietuvišką knygą, išgirsti ar pamatyti savo kalbos žodį. Tai ne visada taip paprasta, daugiau atsitiktinumas. Sakysim, prisiklausęs apie neįtikėtinus lituanistinius radinius tolimesniuose Europos miestuose, gali be jokios laimės savaitėmis vaikščioti po didžiumą antikvariatų. Net storoj, gal porą kilogramų sveriančioj telefonų knygoj neaptiksi lietuviškos pavardės. Tik vėlai vakare pro vokiškų, lenkiškų, prancūziškų balsų kakofoniją prasibraus silpnutis Vilniaus radijo balselis.
Tad nelabai ko tikiesi ir centrinėje Vaclavo aikštėje, kur šurmuliuoja didmiesčio gyvenimas. Bet visai be reikalo. Nerimstančioje įvairiausių parduotuvių, viešbučių, kavinių, teatrų ir kino salių santalkoje gali netyčia sutikti seniai matytą pažįstamą ar šiaip tėviškėną. Prie kvapnaus kavos puoduko ir visai svetimas žmogus gali prisipažinti buvęs mūsų kraštuos, matęs kokį senesnį filmą, įsidėmėjęs tą ar kitą žaidėją. Net gatvės ekrane greta kitos reklamos gali visom vaivorykštės spalvom sušvisti Trakai, Juknaičiai, Kuršių marios ar kitos įžymybės.
Bet siužetas gęsta, ir eini toliau nė neįtardamas, kad visai šalia esama kur kas labjau su namais siejančių dalykų.
Čia pat viršum galvos, viršum netilstančio Vaclavo aikštės klegesio yra ramus langu į kiemą kambarys, kuriame rikiuojasi naujausios „Vagos“, „Vyturio“, „Mokslo“ knygos, „Pergalės“, „Nemuno“, „Švyturio“ numeriai, o sieną puošia line išaustas Gedimino pilies siluetas. Tereikia žengtelėti keletą žingsnių į skubančio srauto pakraštį, ir tuoj tarp daugybės iškabų, vitrinų, įėjimų ir išėjimų atsimuši į siauras stiklines dureles su užrašu „Lidové nakladatelství“[1]. Mums neįprastas niekada nestojantis, atvira kabina liftas bemat užneš į ketvirtą aukštą, kur įsikūrusi ši leidykla.
Paslapties raktas – šio kambario šeimininkė Alena Vlčkova (Alena Vlčková), gerai žinoma iš spaudos, vertėjų konferencijų, leidyklų kontaktų. Čia ji dirba redaktore ir laisvalaikiu verčia lietuvių literatūrą į čekų kalbą. Kelią pas Aleną žino ne vienas mūsų rašytojas, leidėjas, autorinių teisių darbuotojas. Pasitaiko čionai užsukti ir man, kai norisi pasidalyti kultūrinio gyvenimo naujienomis, pavartyti naujus leidinius, pasitikrinti ir palavinti savo čekų kalbos įgūdžius.
Bendraudamas vis geriau pažįsti žmogų. Traukia ne šiaip smalsumas kito biografijai, būdui, darbo ar elgesio motyvams. Greičiau – nenusakoma simpatija ir gili pagarba jo pasirinktam gyvenimo keliui, artinančiam tautas ir kultūras.
Alenos pažintis su Tarybų Sąjunga prasidėjo pokario metais Maskvoje. Sumanę mokytis, čionai savo iniciatyva – tada dar nebuvo organizuoto keitimosi studentais – atvažiavo tėvai. Užtruko ilgiau, nes dirbo sąjunginio radijo laidų čekų kalba redakcijoje. Namo į Čekoslovakiją dešimtmetė Alena grįžo jau gerai mokėdama rusiškai. Todėl mokykloje buvo nepralenkiama per rusų kalbos pamokas, daug skaitė, jausdama slaptą norą ką nors išversti.
Gyvi buvo ne vien Maskvos prisiminimai. Nedavė ramybės viena vasara, su mama praleista prie Baltijos – Jūrmala, Ryga… Tų atostogų įspūdžiai dar ne kartą nušvis akyse, ieškant savo lemties ir pašaukimo.
Paskui atėjo laikas rimtiems mokslams. Karlo universiteto filosofijos fakultete, kur mokosi ir filologai, artimiausia buvo rusų ir čekų kalbų specialybė (studijuojant rusų kalbą kaip pagrindinę). Ir štai Alena – studentė.
Tačiau tarp paskaitų ir seminarų vis dažniau susimąsto apie mielas dienas prie Baltijos, apie latvių kalbą. Porą metų (apie 1962-1963 m.m.) ieško latvių kalbos vadovėlių, bet niekaip nesiseka rasti.
Dabar būtų bepigu – universitete yra baltų kalbų kabinetas, veikia lyginamosios kalbotyros fakultatyvas, kuriame susipažįstama su kitomis kalbomis. Tada neturėta tokio atspirties taško.
Priedo dar tuo metu ūžteli egzaminų lavina, reikia susikaupti diplominiam darbui. Temos iš vertimo teorijos ar praktikos nepasirinksi – fakultete tada vertėjų neruošė, nebuvo specialių paskaitų, pratybų. Reikia imtis istorinės gramatikos. Vieną entuziazmą keičia kitas – gal čia būsiąs tas ieškomas takas? Diplominio darbo tema „Morfologijos problema rusų profesionaliajame stiliuje 1730 metais“. Tai laikotarpis, kai ėmė eiti „Sankt-Peterburgskije vedomosti“, pasirodė M. Lomonosovo gramatika. Ar jau galima kalbėti apie jų stilių? Kur jo ištakos? Ieškant atsakymų, lekia laikas, veriasi durys į visai savarankišką gyvenimą…
Pasirodo, kad tai tos pačios stiklinės durelės. Leidykla „Lidové nakladatelství“ specializuojasi leisti tarybinę literatūrą, nors, tiesa, šioji eina ir kitose leidyklose. Kaip tik ta vieta, kur darbas su žodžiu – pagrindinė duona, kur taip arti kadaise išsvajoto vertimo.
Vėl reikia apsispręsti. Iš rusų kalbos išverčia nuotykių knygutę. Nors kalbą moka gerai, jaučia, kad iki rimtos literatūros dar toloka. Tuo labiau, kad patyrusių vertėjų iš rusų kalbos yra nemažai. Kad žymi dalis vertingiausių kūrinių jau išversta. O kaip tos Baltijos šalys? Gal grįžti prie latvių kalbos?
Dirbdama tokioje specializuotoje leidykloje, situaciją gerai žino: vertėjas iš latvių kalbos jau yra. Atsirado ir susidomėjusių estų kalba. Kodėl gi nepabandžius lietuvių kalbos?
Išgirdusi ką apie Lietuvą – senąją ar naująją – tuoj suklūsta. Kas, kur, kaip? Enciklopedijos, žinynai, žodynai… Ir, žinoma, pirmiausia tą ryžtą lėmusi pažintis su tuo metu Prahoje gyvenusia Elenos ir Henriko Juškevičių šeima. Laikas ryžtis!
Prisimename pradžią, tai, kas buvo prieš keliolika ar dvidešimt metų. Gerą pusvalandį pakalbėję čekiškai, be jokio vargo pereiname į lietuvių kalbą. Jau pirmaisiais lengvai ir gražiai tariamais žodžiais Alena atsako į daugelį klausimų, kaip jai sekęsi įveikti mokymosi sunkumus:
-Kur kas lengviau mokytis kalbos toje šalyje, kur ja kalbama. Deja, aš besimokydama buvau Lietuvoje keliskart po mėnesį ir sykį du mėnesius, kai leidykla pasiuntė stažuotėn. Kiekvieną kartą turėdavau gerų mokytojų ir už tai esu dėkinga. Tačiau tie susitikimai vis būdavo po metų pertraukos. Ką galėjo padaryti vargšės mokytojos su tokia neįprasta mokine! Be to, tada man rūpėjo ne tiek išmokti šnekėti, kiek pajusti kalbos dvasią, lietuviško žodžio kvapą.
Ir štai 1975 metais, atvažiavusi Lietuvon trečią kartą, prakalbau. Vis dėlto laikau save savamoksle, nes didžiumą valandų praleidau viena su lietuvių kalbos vadovėliu rusų mokykloms, linksniuodama, asmenuodama – tai džiaugdamasi, tai keikdama savo užsispyrimą. Nesiskirdavau su tuo vadovėliu nė per atostogas. Atsimenu, sykį Bulgarijoje, prie namuko, kur ilsėjomės, pusbalsiu bėriau savo lietuvišką „maldelę“, žiūriu – suka aplink ratą po rato vyriškis – netoliese gyveno tarybiniai turistai – netikėdamas savo ausimis ir akimis. Gaila, kad neišdrįso užkalbinti…
Pirmas bandymas šį tą versti – Prano Mašioto „Mano dovanėlė“, kurią vilniškė „Vaga“ išleido 1972 metais. Šiandien tai atrodo paprastutis tekstas, o kaip sunkiai tada ėjo! Pasitaikė, pavyzdžiui, sakinio pradžioje žodis „Ona“. Kiek žodynų išvarčiau, bet kaip nerandu, taip nerandu. Nė manyt nepamaniau, kad čia tikrinis vardas. Vos spėjau tąsyk laiku atiduoti vertimą.
Mašioto pamokos padėjo įsitikinti savo jėgomis, pasirengti sudėtingesniems darbams. Kadangi leidykla orientavosi iš esmės į šiuolaikinę literatūrą, žvilgsnis savaime krypo į dabartinę lietuvių prozą, tada dar mažai pažįstamą čekų skaitytojui. Kas būtų jam įdomu, ką reikėtų pasiūlyti pirmiausia? Net žinovui, nuolat sekančiam visas literatūros naujienas, būtų nelengva atsakyti viena kita pavarde.
Dabar sunku susekti, kas paskatino imtis vieno ar kito vertimo. Skaitydama Lietuvos periodiką, knygas, nuolat bendraudama su leidėjais, rašytojais, Alena Vlčkova išsiugdė savo skonį, kuris dažniausiai neklysta. Geriausiai tai paliudija susidariusi per keliolika metų solidi jos išverstų knygų lentyna. Štai jinai:
M.Sluckis. Svetimos aistros, 1973
J.Avyžius. Sodybų tuštėjimo metas, 1976
V.Bubnys. Po vasaros dangum, 1977
J.Marcinkevičius. Mindaugas (pažod. vert.), 1978
V.Martinkus. Vėtrungė šeimos šventei, 1979
M.Sluckis. Saulė vakarop, 1980
V.Bubnys. Arberonas, 1981
J.Baltušis. Sakmė apie Juzą, 1982
J.Aputis. Ak, Teofili! 1983
S.Šaltenis. Riešutų duona. Duokiškis, 1984
M.Sluckis. Kelionė į kalnus ir atgal, 1986
Mieželaitis. Ikaro šešėlis (pažod. vert.), 1986
Čia būtų galima pabrėžti keletą punktyrinių linijų, skirtų toms knygoms, kurios pradėtos ar tebelaukia savo eilės. Bet prie jų grįžime vėliau. Apie šį leidybinio darbo etapą, susijusį su kūrinio pasiūlymu leidyklai ir pasirinkimu versti, Alena sako:
- Vienu metu esu ir redaktorė, ir vertėja. Iš dalies tai padeda, bet, antra vertus, ir sukausto. Mat aš leidykloje rūpinuosi TSRS tautų literatūra, t.y. kaip redaktorė turiu atrinkti geriausią 13 respublikų prozą (rusų proza užsiiminėja kiti du redaktoriai, estų – mano kolegė). Taigi šiuo atveju į lietuvių prozą žiūriu iš redaktorės pozicijų ir taikau jai kriterijus, gerokai griežtesnius nei kitiems. Sakysim, rinkdama ką iš latvių ar ukrainiečių prozos, tariuosi su vertėju. Pasikliauju ir literatūriniais rusų kalba einančiais žurnalais, kuriuos gaunu iš visų sąjunginių respublikų, taip pat jų leidyklų planais.
Kai reikia ką rinktis iš lietuvių prozos – sprendžiu viena už du. Iš čia ir tas reiklumas. Stengiuosi pateikti tik pačius „perliukus“, nes leidykla visko aprėpti neįstengia: kaip ir pas jus, turiu skaitytis su jėgom, planais, popierium ir kitom galimybėm.
Rinkdamasi žinau, ko noriu, ko galiu tikėtis iš to ar kito autoriaus. Gaunu daugumą lietuvių rašytojų knygų, literatūrinę periodiką, taigi žinau kultūrinę, literatūrinę situaciją. Perskaičiusi lietuvišką knygą, jau galiu be kritikų pagalbos pati bent apytikriai įsivaizduoti jos vietą visoje lietuvių literatūros mozaikoje. Taip, įskaitant ir klasiką, nes nemažai jos perskaičiau ir toliau tebeskaitau, nors vargu ar versiu.
Lygia greta tą reiklumą visada skatina mintis, kad pasirinktą knygą reikės versti pačiai, kad įdėtas darbas turi nešti atradimo džiaugsmą ir sau, ir skaitytojui. Kitaip – kokia gi jo prasmė?
Iš redaktorės kabineto persikeliame į vertėjos kambarį. Alenos buveinę surasi pagal vieną aukščiausių Prahoje „Motokovo“ dangoraižį, kurio papėdėje stovi jos ilgas daugiabutis namas. Pro darbo kambario langą matyti pilkas dangus, iš apačios prilaikomas pilkų trafaretinių namų, pilkai žalių medžių. Tik viena kita tuopa šauna pro juos aukštyn, nelyginant įsižiūrėjusios tolin vertėjos mintis, neramiai ieškanti tame erdviame plote savo išraiškos sklandžia čekų kalba.
Čia pat turtinga lituanistinė biblioteka, keliskart pranokstanti tai, kas matyta leidykloje. Po langu patogiai įtaisyta pasvira lentyna žodynams, kad būtų galima nesikeliant pasiekti reikiamą tomą. Atskirai – didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, toks reikalingas iš pradžių, besiaiškinant lietuviškąjį tekstą. Beje, antras šio žodyno komplektas yra vasarnamyje, kur paprastai dirbama savaitgaliais, per atostogas.
Alenos nuomone, iškart pradėti vertimą nelengva, gal ir neskubėtina. Perskaitai knygą kartą kitą, įsiskaitai atskiras vietas. Apmąstai vardus, pavadinimus. Po truputį „subręsti“ juodraščiui.
Galima tada pradėti. Keičiasi kambario interjeras: vidury atsiduria stumdomas ant ratelių staliukas su žodynais, stalą užgriozdžia rašomoji mašinėlė, iš tylaus kampo priekin išslenka pamėgtas fotelis. Kai nuo ilgo palinkimo prie mašinėlės įskausta nugara, toliau rašo vyras Rudolfas… Alena patogiai įsitaiso krėsle su knyga ir diktuoja. Maždaug mašinraščio puslapį per valandą. Jei lengvesnis tekstas, yra dialogų, nepilnų eilučių, šiek tiek daugiau.
- Tai tekstas, kurio neįmanoma skaityti. Rašau viską, kas ateina į galvą, kitą kartą net atrodytų beprasmėmis frazėmis. Tikslas vienas – kuo tiksliau perteikti lietuvišką sakinį, nepalikti jokių neaiškių vietų, pasitikrinti kai kurių retesnių žodžių reikšmes. Šiame etape labai praverčia lietuvių kalbos žodynai. Nuo dažno vartymo kurie-ne-kurie jau taip susidėvėję, kad įrišti iš naujo. Gaila, kad turime dar ne visą didįjį. Bet ir žodynuose ne viskas yra.[2] Jei kas neaišku, skambinu pažįstamiems lietuviams, kartais ir į Vilnių.
Pasitaiko, kad tampi tikru detektyvu: pavyzdžiui, būtų žodis kaip žodis, bet skiriasi nuo duoto žodyne viena raide. Kodėl, iš kur, nauja reikšmė ar korektūros klaida? Kitą kartą pakliūva tokia retenybė, kad nepadeda nei kontekstas, nei dešimt pažįstamų. Tenka klausti autorių!
Tačiau anksčiau ar vėliau viskas paaiškėja. Juodraštis lieka be “baltų dėmių”, galima varytis į priekį… bet geriau dabar neskubėti. Tepraeina šioks toks laiko tarpas, kad galėtum pažvelgti į pirmą variantą lyg iš šalies, nepasiduotum šviežios vėžės įtaigai.
To laisvo laiko reikia ir šiaip svarbesnėms vietoms apmąstyti. Ne specialiai, prie stalo, bet ką nors darant, važiuojant, laukiant… Pavyzdžiui, kokias keturiolika dienų, eidama į darbą visaip dėlioju, kuriu pirmąjį sakinį, net jei jis trumputis, iš kokių penkių žodžių. Kaitalioju žodžių tvarką, bandau įvairius laikus, kol išeina lengva, gerai skambanti frazė.
Šlifuoti čekišką tekstą sekasi ne sparčiau. Tai irgi sunkus darbas. Mažasis staliukas su lietuviškais žodynais jau nereikalingas, jų vieton gula čekiški. Namie įsigalioja naujas grafikas: truputį anksčiau einu miegoti, bet pradedu darbą antrą, pusę trijų ryto(!). Vilniuje tuomet keturios, penkios valandos. Mano vertimų herojai dar giliai miega…
Mėgstu tikslų vertimą. Reikia perteikti autorių tokį, koks jis yra, be pagražinimų, adaptacijų. Privalo išlikti jo stilius. Tačiau vertėjas neturi lyg mašina aklai, pažodžiui kartoti rašytoją. Kiekviena kalba turi savo ypatybių. Pavyzdžiui, lietuvių kalba, mano nuomone, yra glaustesnė už čekų. Neretai jos gramatinės formos įgalina dviem žodžiais pasakyti tai, kur čekams prireiktų penkių šešių. Jei versi kiekvieną žodį, kentės sakinys, taps perkrautas, nepaskaitomas, neatitiks originalo savybių.
Šitą taisyklę būtų galima taikyti ir poezijos vertimams, tačiau Alena daro juos tik pažodinius. Teatrų reikalams išvertė Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Daug triūso įdėta, sudarant ir ruošiant šiemet jau pasirodžiusį stambų 3,5 tūkstančio eilučių Eduardo Mieželaičio rinkinį „Ikaro šešėlis“. Knyga išleista puošnioje, labai patrauklioje serijoje “Poezijos bičiulių klubas“. Leidykla „Československý spisovatel“ per metus paprastai parengia keturias stambias šios serijos knygas. Mieželaitis joje – pirmas iš Baltijos valstybių.
Poetas ir vertėjas Jaroslavas Kabyčekas (Jaroslav Kabíček) Mieželaitį verčia jau seniai, bet su Alena – tik dabar. Susėda dviese. Alena verčia balsu pažodžiui, o Jaroslavas žiūri į grafinę eilėraščio formą, tikslinasi, ką reiškia vienas ar kitas vaizdas, simbolis, žodis. Jei kūrinys sudomina, patinka, pasižymimas tolesniam darbui. Šitaip perskaityta ir išsijota gal dvigubai daugiau eilių nei galėjo tilpti į rinkinį. Po to atrinktiesiems posmams daromas tikslus pažodinis vertimas, su kuriuo toliau dirba poetas.
Lygiai taip pat dabar skaitomas Justinas Marcinkevičius – nuo naujausio poezijos rinkinio ankstesniųjų link. „Odeono“ leidykla dar neapsisprendė, kuriai serijai priskirs jo knygą. Tačiau jau dabar aišku, kad tai bus didokas pluoštas lyrikos platesnei pažinčiai su Marcinkevičium poetu (apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ čekiškai išleista 1964 m.)[3].
Jaroslavas Kabyčekas verčia Marcinkevičių pirmąkart ir todėl neskuba. Pasak Alenos, tai labai sąžiningas žmogus, kuriam nepakanka paviršutiniško įspūdžio, mechaniškos teksto rekonstrukcijos savo kalba. Jam svarbu iki galo suvokti autoriaus intencijas ir ypatybes, išlaikyti jo žodžio autentiškumą. Galbūt todėl jam labjau patinka remtis čekišku pažodiniu nei nutolusiais nuo originalo kitakalbiais kūrybiniais vertimais.
Alena Vlčkova niekada negiria savo darbų, visada randa taisytinų dalykų, tačiau sako, kad „Mieželaitis puikiai skamba čekiškai, turėtų pasisekti ir Marcinkevičiui“.
Čekai paprastai neskirsto darbų į svarbius ir nesvarbius. Tą pat galėtume pasakyti ir apie Aleną, redaktorę, vertėją, visuomenininkę, plačiai skleidžiančią Lietuvos kultūrą savo šalyje. Paklausk jos apie rūpesčius ir tuoj pamatysi, kaip jie tarpusavyje susipynę.
Štai ką tik pralėkė vasara, o ant stalo jau guli „baisus ir neįskaitomas“ juodraštis, kurį vargiai atpažintų originalo autorius Vytautas Martinkus. Įsibėgėja eilinė ir tokia vis dar nepakartojama minties ir žodžio medžioklė – „Medžioklė draustinyje“. Pagal leidyklos planus ji finišuos 1988 metais[4]. Dar kitais, 1989-aisiais, lietuviškų knygų neišeis, bet darbų pakaks.
Laukia nauji leidiniai, redagavimas, taip pat… rinkinukas „99 TSRS tautų virtuvės receptai“, kurį atokvėpio valandėlėmis Alena kasmet parengia šeimininkėms. Malonu, kad į jį patekę ir nemažai lietuviškų valgių, o greta – įspūdžiai iš Vilniaus „Amatininkų užeigos“ ir „Medininkų“.
Tuos smulkiuosius darbus, apie kuriuos niekas nežino ir vargu ar kada sužinos, šia proga taip pat būtų nesąžininga nutylėti. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių kreipėsi Šumperko miesto liaudies teatro režisierius: nori statyti Kazio Sajos „Devynbėdžius“, prašo patarti, pagelbėti. Alena žino šį kūrinį, todėl mielai išsako savo nuomonę, suieško kanklių muzikos plokštelę, nuotraukų su lietuvių papročiais, tautiniais drabužiais. Kitas atvejis – neseniai skambino Prahos radijo muzikos redaktorė, klausė, gal ką žinanti apie Lietuvos muzikinį folklorą. Mat norėtų paruošti laidą apie vestuvines dainas, bet mažai turi medžiagos. Ar nesutiktų patalkinti? Dar vienas skambutis: atvežė iš Lietuvos parodą, reikėtų patikslinti parašus prie eksponatų…
Ne taip jau toli esame vieni nuo kitų. Nors vieninteliu tiesioginiu vagonu iš Vilniaus per Lvovą ir Čopą reikia važiuoti pusantros paros, o lėktuvu per Maskvą trunki tik keletą valandų, Lietuva – ne egzotika čekui ar slovakui. Greičiau – tolimesnė kaimynė, kurios jei nesi matęs, tai bent esi apie ją girdėjęs. Artima ir literatūra, kurioje plasta panašios kaip čeko, slovako dvasioj šiandieninio gyvenimo problemos, lengvai suvokiamos istorijos ir nūdienos paralelės.
Tad nenuostabu, kad ilgainiui tomelis po tomelio susikaupė nemaža vertimų biblioteka. Lietuvos Knygų rūmų duomenimis, 1945-1985 metais Čekoslovakijoje čekų kalba bendru 341 tūkst. egz. tiražu išėjo 40 lietuvių grožinės literatūros knygų ir slovakų kalba – 83,8 tūkst. egz. tiražu 17 lietuviškų knygų. Per tą patį laiką Lietuvoje išleistos 79 čekų autorių knygos bendru 1,497 mln. egz. tiražu ir 22 slovakų autorių knygos 705 tūkst. egz. tiražu.
Nuoširdžiai patiki Alenos žodžiais:
- Nuo pirmos pažinties dienos Lietuva man tapo visam laikui tokiu skaidriu, pakylėtu viršum kasdienybės kraštu, kur visada viskas puiku, kur turiu daug draugų. Kaip paprastai būna, iš arčiau pažįstant, klostosi vis detalesnis ir tikresnis vaizdas, ir jame to gerumo, gražumo, šviesos iš tiesų labai daug. Tai turbūt labiausiai ir riša…
Norėtųsi, kad šitai pajustų ir skaitytojas, imantis į rankas eilinį Alenos vertimą. Eidamas pro knygynus, kiekvieną ketvirtadienį prie jų durų išvystu ilgas eiles. Visi žino, kad nuo 16 val. pardavinėjamos naujos knygos. Tebūnie tokia laukiama ir knyga su lietuviško žodžio kvapu, su tuopų šnaresiu prie slenksčio.
Praha
(„Nemunas“, 1986, Nr.11)
P.S. Mintis perspausdinti šį straipsnį gimė todėl, kad jis gali būti naudingas besidomintiems čekų ir lietuvių kultūrų ryšiais, žymiosios lietuvių literatūros bičiulės Alenos Vlčkovos (1942.11.14-2011.06.06) kūrybinio darbo paslaptimis, to meto realijomis. Tačiau „Nemuno“ žurnalo senieji komplektai jau tapo bibliografine retenybe, jo publikacijų nerasi internete. Straipsnis šiek tiek sutrumpintas, su nežymiais patikslinimais ir komentarais.
Tebūna tai kuklus štrichas neblėstančiam Alenos portretui. Ir išėjusi iš leidyklos „Lidové nakladatelství“, dirbdama profesionalų vertėjos darbą, paskui redaktore rašytojo Ivo Železný leidykloje, pragyvenimui versdama buities patarimų knygas iš vokiečių ir rusų kalbų, ji niekada neužmiršo Lietuvos – rašė literatūrines apžvalgas, vertė grožinę, istorinę literatūrą ir publicistiką.
Tarp jų ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, paskelbta senajame Čekijos Respublikos URM interneto puslapyje:
Národní píseň
Litvo, naše drahá vlasti, zemi bohatýrů,
synové tví z minulosti ať čerpají sílu.
Tvé děti ať cestou pravou jdou k poctivé sklizni,
ať pracují pro tvé blaho a pro dobro bližních.
Nech ať slunce nad Litvou tmu tmoucí pryč zaplaší,
náš krok ať provází jas pravdy a světla.
Nech ať láska na Litvě a nám v srdcích nezháší,
ve jménu Litvy té jednota ať vzkvéta.
(Překlad: Jaroslav Kabíček a Alena Vlčková)
A.Vlčkovos apdovanojimo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi ceremonija. Iš kairės: A. Končius, A. Vlčkova, Prezidentas A. Brazauskas, Čekijos Respublikos ambasadorė J. Jeslinkova, 1996 m.
[1] Aprašomu laikotarpiu leidykla buvo įsikūrusi adresu: Václavské náměstí, č. 36, vėliau persikėlė į kitą vietą. Veikė 1948-1992, šiuo pavadinimu 1968-1992, formaliai likviduota 2002 m.
[2] Pavyzdžiui, žodžio kacapas tada nebuvo nė viename lietuvių kalbos žodyne. Reikėjo kuo tikslesnės jo reikšmės, norint rasti čekišką atitikmenį. Lietuvoje tuo metu klaidžiojo tik liaudiška jo etimologija. Alena man sakė jį radusi ukrainiečių žodynuose.
[3] J. Marcinkevičius, Za živé i mrtvé, Havlíčkův Brod, Heikal, 1994.
[4] Knyga neišleista.