Vaclovas PAULAUSKAS: Čekų poezijos vertimai

birželio 24, 2015 Mūsų akiratyje Komentarų nėra

2015 m. gegužės 4 d. Vilniuje visuomenei pristatytas žurnalisto ir vertėjo Vaclovo Paulausko (1942-2014) apie 50 metų  rengtas antologijos tipo  poezijos rinkinys ,,Su poezija per pasaulį”, kuriame sudėta arti trijų tūkstančių jo paties verstų eilėraščių ir poetų biografijos su vertėjo bei sudarytojo komentarais. Greta kitų knygoje skelbiamas pluoštas čekų poezijos vertimų. Skyrelis pradedamas glausta informacija apie Čekiją ir jos poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Dėkojame leidyklai ,,Gairės” už suteiktą teisę paskelbti knygos fragmentą.
Tekstas pateikiamas toks kaip knygoje, išskyrus patikslintas Zbyneko Hejdos gyvenimo datas.

V Paulauskas
Vaclovas Paulauskas

ČEKIJA

Europos Sąjungos narės nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Čekijos plotas – 78,9 kv. km. Turi 10,3 mln. gyventojų. Iš jų 8,4 mln. – čekai. Šalies vardas sutampa su tautos pavadinimu. Iš viso pasaulyje yra 10,4 mln. čekų. JAV jų gyve¬na 550 tūkst., Kanadoje – 55 tūkst., Slovaki¬joje – 53 tūkst., Vokietijoje – 27 tūkst. ir kt. Čekų poezijos vertimų buvo publikuota tarpukario Lietuvoje. Jai šiek tiek pasisekė ir tarybiniais laikais: 1968 metais išleistas penkių nedidelio formato knygelių komplektėlis „Čekų poetai“ – A. Maldonio išversti Iržis Volkeris (1900-1924) ir Vitezslavas Nezvalas (1900-1958), V. Šimkaus – Oldržichas Mikulašekas (1910-1985), J. Vaičiūnaitės – Františekas Hrubinas (1910-1971) ir Vyt. Bložės – Iržis Šotola (1924-1989). 1981 metais lietuviškai pasirodė ne pats žymiausias čekų poetas Julijus Zejeris (1841-1901) („Lietuviškos godos“. Vertė Albinas Bernotas), bet užtai kupinas lietuviškų motyvų. Iš viso periodikoje buvo publikuota apie keturios dešimtys čekų poetų, įskaitant ir Nobelio premijos laureatą (1984) Jaroslavą Seifertą (1901-1986). Be jau minėtų vertėjų čekų poeziją dar vertė S. Geda, B. Ribokas, J. Jakštas, E. Mieželaitis, R. Vanagas, A. Grybauskas, J. Strielkūnas, M. Martinaitis ir kai kurie kiti.

Karelas Hynekas Macha (1810-1836)

PASKYRIMAS

Kai liūtas mūs įšėlęs
Sustaugs ant priešų mūsų
Aš vėliavą iškėlęs,
Kovoj nuo kardo žūsiu.

Kol kas dar liūtas snaudžia,
Diena šviesyn tik eina,
Laukuos ne triūbos gaudžia,
Tik aidi mano dainos.

Karelas Havličekas-Borovskis (1821-1857)

ORIGINALUMAS

Originalumas – virš žvaigždžių pakilti,
Jo siekia daugelis žmonių:
Paprastai žmonės vaikšto per tiltus,
O aš – per pelkes einu.

Františekas Halas (1901-1949)

VISA RUDENINĖ

Suknelė buvo rudeninė,
plaukai buvo rudeniniai,
ir akys buvo rudeninės.

Lūpos buvo rudeninės,
ir krūtys buvo rudeninės,
ir svajos buvo rudeninės.

Ir buvo dalia rudeninė,
ir liemuo buvo rudeninis,
ir šypsena buvo rudeninė.

Troškimai buvo rudeniniai,
ir švelnumas buvo rudeninis,
ir drovumas buvo rudeninis.

Tu visa buvai rudeninė,
kaip eilėraštis prisiminimui.

Josefas Rybakas (1904-1992)

KARTAIS SUGRĮŽTAME

Kartais sugrįžtame
patikrinti meilės
ar įmerkti rankas į šaltinį,
kur prasideda upė.
Nederlinga ši žemė
po vėjuota padange
akis atgaivina rasom.
Vėl senu sidabru švyti varno sparnai.
Ir Protivino1 pilis tarp kalnų.
Ir mes miestų granito metraščiuose
Po žaibo sparnais
Prisiekiame Trocnovo2 ąžuolui.
___________________
1Protivinas (Protivín) – nedidelis miestelis pietų Čekijoje poeto gimtosiose Piseko apylinkėse.
2 Trocnovas (seniau – Záluží) – kaimas pietų Čekijoje, Českė Budejovicės apylinkėse, kur (pagal legendą po ąžuolu) gimęs įžymusis husitų vadas Janas Žižka (Jan Žižka z Trocnova a Kalicha; 1360-1424). Dabar ten po medžiais yra seni paminkliniai akmenys. Ant vieno jų užrašyta: „Zde se narodil Jan Žižka z Trocnova“. Netoli Trocnovo 1960 metais pastatytas didelis paminklas – vienas iš daugelio, stovinčių Čekijoje.

Vladimiras Holanas (1905-1980)

VIENĄKART RYTĄ

Vienąkart rytą, duris atidaręs
Tu ant slenksčio balinius batukus radai.
Jie buvo tokie mieli, ir staiga tu ėmei juos bučiuoti.
Ir po daugelio metų atėjo tau džiaugsmas pirmasis.
Ištirpo į šypseną tavo visos neišverktos ašaros,
Tu juokeis, dainavai tu iš džiaugsmo
Žavioje tyloje.

Ir neklausei, o kas per gražuolė batukus tuos padėjo ant
slenksčio.
Niekados tu to nežinojai.

Ir šia laiminga minute tu dažnai ir dabar gyveni.

MEILE, JEI TU

Meile, jei tu netgi visada išeini,
Tu visad nepakeičiamai esi su manim. Suprantu!
Tu – kaip krioklys: ir jį juk palieka
Šniokšdamas amžiais tas pats vanduo.

O krioklys vis vietoje stovi per amžius.

SUSITIKIMAS

Nežinomo miesto vartuose aš buvau moteries sulaikytas
Ir prašiau jos: Įleiski mane. Aš tik įeisiu
Ir vėlei išeisiu, ir vėlei įeisiu, kad vėl atsitraukčiau.
Taip kaip vyrai visi, bijausi tamsos,
Bet ji man pasakė: Juk aš viduje palikau degti šviesą!

Hansas Giunteris Adleris (1910-1988)

MIRUSIŲJŲ MALŪNAS
(Iš ciklo „Konclagerio eilėraščiai“)

apdegusios žmogienos gabalai
negyvėlių malūno girnose
išsiklaipiusių kūnų puvimas

išverstomis žarnomis
gunkso kūnų maišalynė
dvokiančioj žemės įsčių įgriuvoj
dulkėse ir sodžiuose baigiančioj pūti
būtyje

klejonėm užplūdusių klajojančių sielų
beprotiškas staugsmas
nudrasko vilties lopus
nuo amžinybės gerklėj pradingstančių
dienos draiskanų

nuo grotų nubyra rankų masė

alkanas troškulys
laižo akmenėjančių ašarų druską

užgesę žvilgsniai
trūkinėja nespėję išlėkt iš akių

baltas baimės šydas
ant įkritusių skruostų
veidrodžių
ir stingstančių lūpų

apgailėtini likimų skarmalai
atiduoda iškankintą sielą

šauksmas uždūsta
ir grįžta į negyvą kūną

Zbynekas Hejda (1930-2013)

* * *
Visas tas dienas,
pastarąsias savaites
beveik kiekvieną dieną švintant rytui
šeštą valandą, kartais penktą ir net ketvirtą,
aš labai aiškiai girdžiu skambutį.
Ne, aš neinu atidaryti durų
ir netgi nesikeliu –
už durų niekada
nieko nėra.

KAIP GYVULIAI

Mano draugai,
kaipgi mes vaikščiojam
galvas nuleidę
kaip gyvuliai?

Juk ir augame ne iš šaknų
bet iš akmenų,
kur žemės tiek ir tėra
kad žolytės šaknelė įkibtų;
šitos menkos vilties salelės,
žaliuoja tarsi kažkas jų pasigailėjo!
Tai aš ir einu
lyg pasigailėtas,
tarp žaliųjų vilties salelių
apsivilkęs demisezoninį paltą,
apie kurį vis tenka galvoti,
ar dar sykį į cheminę valyklą jį nešti;
ir dar kad taip sielą, nevispročiai mano draugai,
bent porai savaičių
į valyklą įduočiau,
kad sugrįžtų jinai be dėmių…

Todėl ir einu
kaip gyvuliai,
turėdamas viltį,
kad sutiksiu padorų mėsininką,
kurs mane teisingai nuteis.

* * *
Pavasarį, aš sakau pavasarį, kai oras šiek tiek
įšyla, nuo stogų laša auksas balandžio
pradžioj, kai žolė dar tik pradeda želti, –
gražu, sakau, pasauly labai gražu!..

Paskui viskas staiga sužysta,
gražių gražiausiai – alyvos –
nesuvokiamos akiai,
bet svaiginančiai saldžiai;
po raudonų plytų namų langais
putoja jazminas.
Broliai namie.
Vyresnysis pianinu skambina saldžią sonatą,
ir jos galo dar nesimato –
kur ten!.. –
kol kas būsimiesiems džiaugsmams
tiktai įžanga…
Paskui liepos mėnesį, liepos –
apie kvapą net nekalbėsiu –
medaus orą praneša bičių
ir visokių vabzdžių dūzgimas…
Ir kas toliau?
Činkt –
man jau penkiasdešimt septyni.

Michalas Černikas (g.1943)

BYŠIČKĖ1

Kaimelį Polabijoj į mažą mazgelį
surišo miškas

Varpinė aikštėj šaukia į dangų

Dailūs nameliai ratu sustatyti
atriša kelią akmenuotą žvyruotą
vienintelį kelią kuris čia baigiasi

ir prasideda
___________________
1 Byšickė (Byšičky) – vienas iš gerai išlikusių barokinių kaimų Čekijoje netoli Labos upės, Polabijos žemumoje, į šiaurės rytus nuo Prahos. 15 namų galais vienas prie kito sustatytų aplink taisyklingo apskritimo aikštę, kurios centre senų medžių paunksmėje stovi senovinė varpinė. Kaimą ir aikštės apskritimą kerta vienintelis kelias. Čia buvo filmuojama keletas filmų.

Karelas Sysas (g.1946)

NAUJAS AMŽIUS

Tikslas
tėra tik medalis
užkabintas ant nugaros
skubėjimo minutę
Ir dar
kol aš gyvensiu
stengsiuosi vis arčiau prie jo būti.

APIE AUTORIUS

Karelas Hynekas Macha (Karel Hynek Mácha; 1810-1836) – čekų literatūros klasikas, poetas ir prozininkas. Romantikas, naujosios čekų poezijos pradininkas. Gimė Prahoje, neturtingų miestiečių šeimoje. Prahos universitete studijavo filosofiją, paskui – teisę. Be gimtosios čekų jis laisvai mokėjo vokiečių kalbą, studijavo lotynų, o paskui, paveiktas A.Mickevičiaus kūrybos, pradėjo mokytis lenkiškai. Pirmuosius eilėraščius parašė vokiškai. 1836 su tėvais persikėlė į Litomeržicą, kur buvo gavęs advokato vietą, tačiau netrukus netikėtai mirė. Didžioji kūrybos dalis išspausdinta po mirties.
Karelas Havličekas-Borovskis (Karel Havlíček Borovský; 1821-1857) – čekų poetas, publicistas ir politikos veikėjas, vienas iš čekų žurnalistikos, satyros ir literatūros kritikos pradininkų. Studijavo Karolio universitete Prahoje, paskui dvasinėje seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas už laisvamanybę. Redagavo laikraščius „Pražské noviny“, „Národní noviny“, literatūros žurnalą „Česka včela“. 1848 buvo išrinktas į čekų seimą ir Austrijos parlamentą. Po metų už pasisakymus prieš valdžią buvo teisiamas ir išsiųstas į Italiją.
Františekas Halas (František Halas; 1901-1949) – čekų poetas, vertėjas. Palaikė Ispanijos respublikonus, o per Antrąjį pasaulinį karą spausdinosi Čekijos pogrindžio antifašistinėje spaudoje.
Josefas Rybakas (Josef Rybák; 1904-1992) – komunistinis publicistas, kritikas, poetas ir prozininkas. Gimė Piseke, amatininko šeimoje, kur augo iš viso septyni vaikai. Tėvas žuvo Italijoje per pirmąjį pasaulinį karą. 1918-1920 mokėsi verslo mokykloje. Dirbo šaltkalviu, apskaitininku viešbutyje. Nuo 1922 dirbo Bratislavoje Karo invalidų paramos valdyboje. 1933 persikėlė į Prahą ir tapo profesionaliu komunistinės spaudos žurnalistu. Per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo antifašistiniame Pasipriešinime. Ilgą laiką tvarkė kultūros skyrių dienraštyje „Rudė pravo“, daug prisidėjo prie komunistų partijos kultūros politikos formavimo. Kartu su kitais įkūrė Čekijos rašytojų sąjungos laikraštį „Nový život“, 1951-1954 buvo jo redaktorius. Prahos pavasario nepriėmė, izoliavosi nuo visuomeninės veiklos. Paskui per vadinamąją „normalizaciją“ vėl įsitraukė į literatūrinį gyvenimą, 1977-1982 buvo Čekijos rašytojų sąjungos pirmininkas. 1973 jam suteiktas Liaudies menininko vardas. Senatvės dienas leido nedideliame Dobržišo mieste į pietvakarius nuo Prahos, kur ir mirė. Tekstą verčiau iš čekų kalbos.
Vladimiras Holanas (Vladimir Holan; 1905-1980) – čekų poetas ir vertėjas, ilgą laiką gyveno skursdamas. 1930 išleistas siurrealistinių eilėraščių rinkinys „Mirties triumfas“ iš karto jį iškėlė į pirmąsias čekų poetų eiles. Paskui jis pasisakė prieš Miuncheno suokalbį, sveikino Tarybinę „armiją-išvaduotoją“, iš karto įstojo į komunistų partiją, bet 1948 nutraukė su ja ryšius, buvo apkaltintas formalizmu, per stalininius valymus neteko daug draugų ir iki 1963 niekas jo nespausdino. Septintojo dešimtmečio jo kūryba yra Čekijos ir visos pokarinės Europos poezijos viršūnė, 1968 per Prahos pavasarį paskelbiamas liaudies menininku, 1969 jis iškeliamas Nobelio premijai gauti, bet gavo Didžiąją poetinę premiją Briuselyje. Visus jo eilėraščius išverčiau 1963 10 20 tarnaudamas kariuomenėje, nieko nežinodamas apie autorių. Sužavėjo nepaprastas naujumas tuometinėje rusakalbėje spaudoje, ligi tol man negirdėta poetinė kalba.
Hansas Giunteris Adleris (Hans Günther Adler; 1910-1988) – vokiškai rašęs Čekijos žydas, poetas ir prozininkas, istorikas, filosofas, sociologas. Gimė ir augo Prahoje. 1935 baigė Karolio universitetą, kur studijavo muziką, literatūrą ir menotyrą. 1942 metų vasario 8 dieną su visa šeima buvo uždarytas į Terezino konclagerį. 1944 10 14 kartu su žmona ir jos motina buvo perkelti į Osvencimą, kur abi moterys tą pačią dieną buvo nužudytos dujų kameroje. Rašytojas tų pačių metų spalio 28 dieną buvo perkeltas į vieną, paskui kitą Buchenvaldo skyrių, kur jį 1945 04 13 išlaisvino sąjungininkų kariuomenė. Holokauste žuvo 16 jo šeimos narių. Po karo dirbo Prahos žydų muziejuje, tyrinėjo Holokausto istoriją. 1950 persikėlė į Londoną, kur išleido fundamentalią knygą „Terezienštadtas. 1941-1945. Priespaudos visuomenės veidas“. Iš viso parašė 26 prozos, poezijos, istorijos ir filosofijos knygas.
Zbynekas Hejda (Zbyněk Hejda; 1930-2013) – žymus čekų poetas, prozininkas, vertėjas ir publicistas iš Hradec Kralovo. Prahos Karolio universitete studijavo filosofiją. Baigęs mokslus buvo asistentu istorijos katedroje, redaktorium Prahos informacijos tarnyboje, paskui leidyklos „Horizont“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, bukinistinio knygyno darbuotoju, tačiau kai pasirašė „Chartija-77“, buvo atleistas iš visų darbų ir teko išbandyti kiemsargio duoną. Dalyvavo pogrindžio leidiniuose, jo knygų leidyba buvo uždrausta, tik po 1990 metų išėjo visi jo uždrausti rinkiniai, 1996 jis apdovanotas Jaroslavo Seiferto premija. Čekijoje ir užsienyje išleista dvi dešimtys jo knygų. Į čekų kalbą vertė G.Beną, G.Traklį, E. Dikinson.
Michalas Černikas (Michal Černík; g.1943) – poetas, prozininkas, vaikų rašytojas. Gimė Čelakovicėje. Karolio universiteto pedagogikos fakultete studijavo istoriją. Ketvertą metų mokytojavo, paskui dirbo įvairiose redakcijose, išskyrus 1988-1989, kai buvo išrinktas Čekijos rašytojų sąjungos pirmininku. Išleido daugiau kaip dvidešimt knygų vaikams, 15 poezijos rinkinių, arti dešimties publicistikos knygų. Daug dirbo kaip redaktorius, vaikams paruošė pasaulinės poezijos audio rinkinius. Jo kūryba yra išversta į slovakų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, rusų, armėnų, estų, ukrainiečių, bulgarų, vietnamiečių, italų, slovėnų ir kitas kalbas. Nuo 1987 gyvena Prahoje, nuo 2005 išėjo į pensiją ir atsidėjo literatūrai. Eilėraštuką verčiau iš čekų kalbos.
Karelas Sysas (Karel Sýs; g.1946) – poetas, eseistas, literatūrologas, satyrikas, vaikų rašytojas. Gimė Rychove prie Kniežno. 1964 baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Aukštąją ekonomikos mokyklą studijuoti užsienio prekybos. Nuo 1974 dirbo redaktorium žurnale „Tvorba“ („Kūryba“), paskui buvo jo kultūros skyriaus vedėjas. Po 1980 bendradarbiavo su keliomis užsienio leidyklomis, kaip poezijos konsultantas. 1989 suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas. Išleido daugiau kaip 20 poezijos rinkinių, 4 knygas vaikams, 4 satyros knygas, 5 istorinio pobūdžio knygas, keletą studijų, eseistikos, aforizmų ir kitokių knygų. Eilėraštuką verčiau iš čekų kalbos.

VP  virselis
Dail. Aušra Čapskytė

Rašyti komentarą