1966 metais vienoje Čekoslovakijos radijo humoristinėje programoje gimęs ir kelių linksmų rašytojų tolydžio plėtojamas personažas, vardu Jara Cimrmanas, keliauja po pasaulį, užkariaudamas vis naujas erdves. Netrukus šis jau gerokai gyvenimo matęs vyrukas turėtų atkakti ir į Užupio Respubliką. Neabejotina, kad jis padės ir mums pasijuokti iš savo ydų ir silpnybių, pažvelgti save iš šalies, prireikus pasitelkti jo sveiką išmintį ir humorą, kurių mums kartais be galo trūksta. Lietuvos ir Čekijos draugija sveikina užupiečių iniciatyvą ir visaip stengsis palengvinti Jaros kelią į Lietuvos auditoriją. Apie šį sumanymą pasakoja vienas jo autorių.
Neatsimenu tiksliai, kas pirmas pasiūlė įamžinti Jaros Cimrmano (ček. Jára Cimrman) atminimą Užupio Respublikoje, bet įvyko tai Čekijos delegacijos vizito metu 2023 m., atidengus lentą su Užupio konstitucijos tekstu čekiškai. Dalyvavo tuometinis Čekijos ambasadorius Lietuvoje Vytas Korseltas (Vít Korselt), ČR Senato Europos Sąjungos reikalų komiteto narys, Senato nuolatinės komisijos medijų reikalams pirmininkas Davidas Smoljakas (David Smoljak), kiti senatoriai, nuo Užupio – prezidentas Romas Lileikis, premjeras Sakalas Gorodeckis, ministras be portfelio Vitas Mačiulis, TV šefas Alius Lekevičius ir nuolankus Jūsų ir mūsų tarnas, taigi aš.
Iš pradžių mums atėjo į galvą sukurti bareljefą jo atminimui, nes labai jau Jara užupietiškas herojus, toks čekų Miunhauzenas. Kas be ko, tą sumanymą per kitus metus įvykdė Alius Lekevičius, ir bareljefas, vaizduojantis, kaip Cimrmanas įteikia Jonui Basanavičiui „hačekus” (paukštelius nuo č, š, ž), netrukus papuoš vieną iš Užupio sienų.
2005 metais Jara buvo visuotinai pripažintas garsiausiu čeku per visą šalies istoriją, ir tai liudija, kad čekai turi labai gerą bruožą – autoironiją, humorą, linkę pasijuokti iš savo pomėgio girtis (būdingą, žinoma, visom tautom), savo silpnybių. Tada aš nieko apie jį nežinojau (tai stebėtina, savo kalboje minėjau ir Čekijos ledo ritulio rinktinę, ir “Škodos” troleibusus bei greitosios pagalbos mašinas Vilniuje, ir blanikus, ir, žinoma, Šveiką) bet tuomet, greit pagooglinęs ir įsitikinęs, kad apie jį yra parašyta pjesių, ir kad mes ką tik susidaužėm bokalais su vieno iš jo tėvų, Ladislavo Smoljako, sūnumi – kiti tėvai ar mamos Iržis Šebanekas (Jiří Šebánek) ir Zdenekas Sverakas (Zdeněk Svěrák) -, pasiūliau tas pjeses išversti ir išleisti, o gal ir pastatyti. Vėliau intensyviai susirašinėjome su Davidu, o šią žiemą susitikome su dabartiniu ambasadoriumi Alešu Opata, kuris mūsų sumanymui pritarė.
Kadangi nieko nebuvau iki susitikimo girdėjęs apie gerb. Cimrmaną, negaliu vertinti, kiek jis garsus Čekijoje. Tačiau kurio čeko tik paklausčiau, visi jį žino kaip Mistrą (Meistrą) ir garsiausią čeką. Pirmąkart šis herojus pasirodė I. Šebaneko radijo laidoje “Nealkoholická vinárna U Pavouka” 1966 m. gruodžio 23 d., jos autorius vėliau atsiskyręs nuo kitų tėvų ir garsinęs Jarą atskirai, bet ta šlovė neprilygo Sverako ir Smoljako parašytoms pjesėms, išleistoms dideliais tomais ir rodomoms Prahos rajono Žižkovo teatre, vien Cimrmanui dedikuotame, na, ir kitur. Apie jį sukurta daug filmų (tarp jų 2023 m. serialas), yra muziejus Prahoje, pastatyta daug įvairiausių paminklų, mat niekas tiksliai nežino, kaip jis atrodo. Gyveno jis XIX a. antroje – XX a. pirmoje pusėje, nuo 20 iki 120 metų. Gimęs Vienoje, jis iki 15 metų dėvėjo mergaitiškus rūbelius, gal dėl to ir tokia pavardė (vokiškai Zimmerman – kambarinis vyras). Jara – išradėjas, poetas, kompozitorius, verslininkas, sportininkas, keliautojas, pedagogas. Jis sugalvojo apskritai beveik viską pasaulyje, tik per klaidą tie išradimai priskirti kažkam kitam. Priėjome prie išvados, kad jis sukūrė ir Užupio Respubliką, tik mes tai praleidom pro ausis, paskendę savo reikaluose. Pjesių apie jį, pasirodė, yra 15 – nemažas triūsas. Mūsų leidykla pateikė paraišką Čekijos kultūros ministerijai ir gavo grantą. Sužinoti, kas verčia iš čekų kalbos, buvo sunkiau, iš pradžių maniau, kad niekas.
Almį Grybauską pažįstu nuo seno, tačiau jaunesnės vertėjos – Kristė Karvelytė, Vaida Braškytė-Nemečkova, Aigustė Poderienė pasirodė labai gerai pasislėpusios; gal Čekijos literatūra nepakankamai gerai pristatoma, gal ją užgožia broliai lenkai, bet radau viso labo šešias, kas be ko, gana užimtas. Keturios mielai sutiko versti.
Puikius „secesinius” Raštų viršelius sukūrė Ilona Kukenytė, o pjesės buvo padalytos tarp vertėjų šitaip: „Aktas” (Akt) – Kristina Karvelytė; „Smuklė Laukymėje“ (Hospoda Na mýtince) – Aigustė Poderienė; „Tyrimas dingus klasės dienynui” (Vyšetřování ztráty třídní knihy) – Almis Grybauskas; “Žmogžudystė vagone salone” (Vražda v salonním coupé) – Vaida Braškytė, o paskutinės, “Kvailio Nebylio” (Němý Bobeš), ėmiausi aš, ir nesigailiu. Visad malonu mokytis naujos kalbos, ir ji pasirodė esanti kitaip sunki nei maniau – mums neįprastos ne priebalsių sangrūdos, o nuolat kartojami „jsi, jseš”, taip pat ilgi balsiai, nelauktai besikeičiančios galūnės. Svarbiausia pagauti vidinį kalbos ritmą, intonaciją, atrodo intuityviai viską supranti, ypač mokėdamas lenkų kalbą, bet gramatika kur ne kur pakiša koją. Redaktorės paieškos tai pat užtruko, kol nebuvo pasiūlyta Rasa Sičiūnienė. Jai taip patiko Jara ir jo žygdarbiai, kad pati imsis versti vieną iš pjesių. Šįmet vėl dairėmės, kas pagelbėtų, ir vėl gavome Čekijos kultūros ministerijos paramą dar kitų penkių pjesių („Cimrman v říši hudby“, „Dlouhý, Široký a Krátkozraký“, „Posel z Liptákova“, „Dobytí severního pólu“, „Lijavec“) vertimui ir leidybai. Jas vers tos pačios vertėjos, taip pat ir aš, tik vietoje Almio Grybausko – Rasa Sičiūnienė. Pjesių leidybą taip pat parems Lietuvos ir Čekijos draugija.
Tomas ČEPAITIS
Užupio Respublikos užsienio reikalų ministras, vertėjas, leidyklos „Zarzecze“ vadovas
Viršelyje – scena iš spektaklio Žižkovo Jaros Cimrmano teatre, zdjc.cz nuotrauka
Žemiau – leidžiamų lietuvių kalba Jaros Cimrmano teatro pjesių viršeliai. Dail. Ilona Kukenytė
