2018 m. vasario 23 d. Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatyta ilgai laukta knyga „Perestroika, Baltijos respublikos ir Čekoslovakija 1988-1991 metais“. Susitikime dalyvavo knygos autorius doc. PhDr. Lubošas Švecas (Luboš Švec), Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Bohumilas Mazanekas (Bohumil Mazánek), naujienų portalo „Delfi“ apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, būrys knygų mugės lankytojų. Pokalbį moderavo Lietuvos ir Čekijos draugijos narė doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė. Renginys vyko lietuvių ir čekų kalbomis, todėl verčiant pasisakymus iš vienos kalbos į kitą teko paplušėti ambasados darbuotojai Laurai Vancevičienei.
Renginį trumpa kalba pradėjo Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje B. Mazanekas, o po jo apie knygos kūrimą kalbėjo istorikas L. Švecas. Jis dėsto naująją Vidurio Rytų Europos ir Pietryčių Europos moderniąją istoriją Prahos Karolio universitete, specializuojasi Baltijos šalių istorijoje. Yra pirmosios čekų kalba išleistos Baltijos šalių istorijos bendraautoris (Dějiny pobaltských zemí, 1996), Čekoslovakijos ir Pabaltijo šalių santykių analizės tarpukario laikotarpiu bendraautoris (Československo a pobaltské státy, 1918-1939) bei daugelio straipsnių, nagrinėjančių XIX ir XX a. istoriją bei čekų visuomenės santykius su Baltijos šalimis, autorius.
Pristatomoje knygoje Lubošas Švecas analizuoja Aksominės revoliucijos Čekoslovakijoje ir Dainuojančiosios revoliucijos Baltijos regione priežastis, sąsajas ir tarpusavio įtakas. Netikėtas Sovietų Sąjungos imperijos žlugimas iki šiol daugeliui istorikų ir politologų kelia klausimą, kodėl ši tvirta komunistinė jėga taip staiga ir lengvai nebeteko savo galių. Kam buvo reikalingi visi sovietologų atlikti tyrimai, jei negalėjo prognozuoti imperijos griūties? Kas gi vis dėlto padarė įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui? Ir šiandieną į pateiktus klausimus nėra ir negali būti vienareikšmio atsakymo. Daugelis įvykių nagrinėjami tuometinės Čekoslovakijos politikos kontekste. Knygos autoriaus nuomone Baltijos regiono problematikos samprata buvo susijusi su Čekoslovakijos vyriausybės ir visuomenės laikysena ne tik Baltijos revoliucijos atžvilgiu, bet ir požiūriu į M. Gorbačiovo inicijuotą „perestroiką“, komunistinės sistemos griūtį ir ją lydėjusį Sovietų Sąjungos iširimą.
Renginio dalyviams buvo įdomu paklausyti knygoje aprašyto laikmečio liudininkų, kurie kalbėdami įvairiomis detalėmis papildė knygoje aprašytus įvykius. Ramūnas Bogdanas 1990–1992 buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko patarėjas užsienio politikos klausimais (dabar jis naujienų portalo „Delfi“ apžvalgininkas), todėl jam teko būti daugelio to meto įvykių sūkuryje, jis lydėjo V. Landsbergį per jo kelionę Prahoje. Pokalbyje R. Bogdanas iš dalies pakartojo savo prisiminimus, paskelbtus DELFI 2011 m. gruodžio 23 d., tačiau daugeliui buvusių šioje diskusijoje jo atskleistos detalės buvo nežinomos. Jis prisiminė, kaip buvo kuriama Lietuvos Respublikos Vadovybės apsaugos tarnyba. Iki 1990 m. kovo 31 d. LR Aukščiausiąją Tarybą saugojo LR Vidaus reikalų ministerijos atskirojo tarybinių ir partinių organų pastatų apsaugos milicijos batalionas. Naujai kuriamai apsaugos sistemai Vidaus reikalų ministerija siūlė pasitelkti milicijos OMON padalinį. Naujoji Aukščiausios Tarybos vadovybė suvokė, kad šia jėgos struktūra niekaip negalima pasitikėti ir kad būtina kurti visai naujo tipo apsaugą. Ieškant naujojo apsaugos sistemos modelio buvo rengiamos kelionės į Prahą pažiūrėti, kaip tokią apsaugą organizuoja Čekoslovakijos vadovybė. Deja, Prahoje paaiškėjo, kad ir čia norima kurti naują apsaugos sistemą ir kad trūksta patirties. Visgi apsaugos karininkai patarė kreiptis pagalbos į JAV, nes ir jie patys jau buvo nutarę prašyti pagalbos ir pasikliauti šios šalies apsaugos tarnybų kūrimo žiniomis bei patirtimi ir pripažino, kad juos jau dabar apmoko JAV specialiosios tarnybos. Pasinaudojusi patarimu Lietuva savo Vadovybės apsaugos tarnybą ėmė kurti sekdama tuo pačiu keliu. Šio darbo didžiulę dalį atliko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vienas pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų, – Artūras Skučas. A.Skučas pasinaudojo Prahoje gautu patarimu ir jau liepos mėnesį buvo pakviestas į JAV. Taigi AT apsaugos skyrius, iš kurio išaugo Vadovybės apsaugos departamentas prie VRM, buvo pradėtas kurti vakarietišku pavyzdžiu ir be jokių sovietinių šleifų.
Tarp daugybės užsienio žurnalistų, kurie 1990 m. pavasarį dirbo Vilniuje, buvo ir čekas Jiržis Pospišilas (Jiří Pospíšil). Jis buvo neseniai įvykusios aksominės revoliucijos liudininkas, asmeniškai pažinojęs ir Vaclavą Havelą. Vilniuje J. Pospišilui buvo duota suprasti, jog V. Havelo susitikimas su V. Landsbergiu labai sustiprintų Lietuvos pozicijas. J. Pospišilo kontaktų dėka po poros savaičių buvo gautas V. Havelo kvietimas apsilankyti Prahoje. Kada lėktuvas nusileido Prahoje, per lėktuvo langus pamatėme juodus limuzinus ir tiesiamą raudoną kilimą. Pradžioje net nesupratome, kad tai mūsų delegacijos garbei, tačiau pamačius plevėsuojančią Lietuvos trispalvę kilo įtarimas, kad visa tai skirta mūsų valstybės garbei. Nėra jokių abejonių, kad apie šitas tarptautinio protokolo detales sužinojo ir Maskva. Kilimai tiesiami ne „sąjunginių respublikų“, o valstybių vadovams. Atvažiavus į Prahos pilį, kurioje buvo Čekoslovakijos prezidentūra, mus pasitiko garbės kuopos kariai ir dar vienas raudonas kilimas. V. Havelui atrodė, kad jis per mažai padarė Lietuvos laisvei ir per vakarienę jis tyliai V.Landsbergiui apgailestavo, jog Čekoslovakija kol kas negali užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva, nes yra absoliučiai priklausoma nuo sovietų energetikos ir nuo rusiškų dujų. R. Bogdano nuomone, išskyrus raudono kilimo demonstravimą, vėliau Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos vadovybė ryškesnių paramos pastangų nerodė, o Lietuvos nepriklausomybės teisinis pripažinimas pasirodė tik 1991 m. rugpjūčio 29 d.
R. Bogdanas prisiminė ir 1991 m. birželio 29 d. Lietuvos parlamento paskelbtą Kovo 11 akto moratoriumą, nes jį priimant ne visi jį palaikė. Net 35 parlamentarai balsavo prieš. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė teisinius aktus ir politinius nutarimus, įtvirtinančius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tarybų Sąjungos vadovybei buvo perduotas siūlymas pradėti oficialias derybas dėl visų klausimų, susijusių su nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu, sureguliavimo. TSRS Vyriausybė atsiuntė griežtą įspėjimą Lietuvos Vyriausybei, kuriame buvo rašoma, jog nebus leista įsteigti sienos perėjimo punktų, turėti savo pinigų ir perimti priklausančias TSRS gamyklas. V. Landsbergis išsiuntė laišką TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui, kuriame buvo patvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirengusi pradėti dialogą su TSRS bei aptarti, kaip užmegzti naujus valstybinius ryšius tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos. 1990 m. birželio 27 d. M. Gorbačiovas Lietuvos atstovams pasiūlė kokia nors forma pristabdyti kovo 11 d. akto galiojimą žadėdamas nutraukti blokadą ir pradėti derybas. 1990 m. birželio 29 d. LR Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, pagal kurį buvo skelbiamas 100 dienų moratoriumas (sustabdant teisinius veiksmus, kylančius iš Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo) nuo tarpvalstybinių derybų su TSRS pradžios. Taigi kovo 11 d. akto moratoriumas – vienokio ar kitokio pobūdžio Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo akto ar teisinių pasekmių sustabdymas. Pareiškime buvo rašoma, kad 100 dienų moratoriumas įsigalios tiktai nuo derybų su TSRS pradžios ir savaime neteks galios, jeigu derybos nutrūks. Moratoriumas taip pat neteks galios, jeigu Lietuvos Respublikos dabartinė Aukščiausioji Taryba nebegalės normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų. Maskva savo ruožtu reikalavo nusileisti, grįžti į SSRS glėbį ir tada pradėti derėtis. Šitą Kremliaus poziciją labai palaikė Algirdas Brazauskas. Sugrįžimas buvo spąstai: M. Gorbačiovas planavo naujos SSRS sutarties pasirašymą ir mes būtume likę TSRS „sudėtyje“, todėl sąjūdinė AT dalis tvirtai laikėsi pozicijos derėtis tik kaip valstybė su valstybe. Kaip žinia, jokios derybos taip ir neprasidėjo, o 1991 m. rugpjūčio mėn. Maskvos pučas galutinai sugriovė TSRS ir visiškai pakeitė visos Rytų Europos politinę situaciją. Kad konstituciniai gniaužtai yra labai klastingi, matome iš šiandienos katalonų tautos nesėkmingų bandymų gauti nepriklausomybę.
Pristatyme dalyvavo nemažas būrelis Lietuvos ir Čekijos draugijos narių. Draugijos nariui Algiui Petrui Mikšai net pavyko trumpai pasisakyti. Draugijos vardu rašytojui L.Švecui buvo įteiktas Lietuvos ir Čekijos draugijos Padėkos raštas. Knygos pristatymas tęsėsi apie valandą, norinčių paklausti, pakalbėti ar nors gauti knygos autoriaus autografą buvo daug, tačiau turėjo būti nutrauktas, nes knygų mugės renginių maratonas tęsėsi ir į salę jau rinkosi kito renginio dalyviai. Apskritai knygos pristatymas ir vykusi diskusija buvo tikras ateinančios Kovo 11 šventės prologas.
A.V. V
Algirdo Vaclovo VALIULIO nuotraukoje: pokalbio dalyviai (iš kairės į dešinę) R.Bogdanas, D. Bukelevičiūtė, L. Švecas, L. Vancevičienė
Gedimino ZEMLICKO nuotraukose:
Lietuvos ir Čekijos draugijos pirmininkas prof. A. V. Valiulis (kairėje) įteikia Padėkos raštą knygos autoriui L. Švecui
Iš kairės į dešinę: grupė pokalbio dalyvių ir draugijos narių R. Bogdanas, D. Bukelevičiūtė, L. Švecas, Janina Balsienė, Almis Grybauskas, P. A. Mikša ir A. V. Valiulis po knygos pristatymo