Doc. dr. DALIA BUKELEVIČIŪTĖ
1988–1989 m. Lietuvos visuomenė jau gyveno tautinio pakilimo bei atgimimo nuotaikomis. Savo veiklą plačiai plėtojo ne tik Sąjūdis, (bet ir kitos atsikūrusios organizacijos), kvietęs į mitingus, susitikimus ir skatinęs istorinę atmintį, tautinę savimonę, negailėjęs kritikos SSRS okupantams, komunistams, nomenklatūrai ir KGB. Laisvas žodis palaipsniui reiškė, kad atsikratoma daugelį metų visuomenėje tvyrojusios baimės. 1989 m. vasario 15 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis išreiškė tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, siekti teisinio, politinio, ekonominio ir kultūrinio Lietuvos savarankiškumo ir valstybinio suvereniteto, arba kitaip tariant – buvo priimta Sąjūdžio deklaracija, kurioje pirmą kartą atvirai pasisakyta už Lietuvos nepriklausomybę. Tuo tarpu Čekoslovakijos visuomenę dar kaustė baimė, kuri buvo prasiskverbusi į visus gyvenimo sluoksnius ir opozicijos raiška buvo labai ribota. Tą patį vasario mėnesį, kai Lietuvoje jau atvirai pasisakyta už nepriklausomybę Čekoslovakijoje devyniems mėnesiams kalėjimo buvo nuteistas vienas garsiausių disidentų Vaclavas Havelas. Gegužės mėnesį paleistas iš kalėjimo jis buvo namų arešte ir vengė viešo bendravimo, bet prisijungė prie opozicijos akcijų. Tačiau V. Havelas susitiko su lietuvių poetu, vertėju Almiu Grybausku ir jį informavo, kad Charta 77 remia Baltijos šalių apsisprendimo teisę, pasisako už Molotovo-Ribentropo pakto panaikinimą. 1989 m. rugpjūčio 9 d. V. Havelas padarė išimtį ir sutiko pasikalbėti su Lietuvos žurnalistu Tomu Chadaravičiumi. Pašnekovas pripažino, kad tik iš užsienio spaudos ir labai mažai ką žino apie Sąjūdį, pabrėždamas, kad „mūsų konservatyvi vadovybė laikosi senų štampų, o pas jus radikalūs vadovai dirba visai kitaip“. Kalbėdamas apie ateitį pabrėžė, kad Europos ateities namai turi būti taikos namai, todėl reikėtų atsisakyti karinių blokų ir Berlyno sienos, o Rytų Europos totalitarinės sistemos turi būti pakeistos demokratinėmis.
Parėjus keliems mėnesiams Vidurio Europoje įvyko didysis virsmas – 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, o lapkričio 17 d. Čekoslovakijoje įvyko Aksominė revoliucija, nuvertusi komunistinį režimą ir išlaisvinusi visuomenę nuo baimės bei nepasitikėjimo, įtarinėjimo gniaužtų, kurie buvo apėmę visą normalizacijos laikotarpį nuo pat 1968 m. įvykių. Tarsi atsivėrė erdvė glaudesniam bendravimui. Tuomet informacijos, gavimas, perdavimas, publikavimas, skelbimas buvo vienas svarbiausių aspektų. Po Aksominės revoliucijos lietuviškoje spaudoje vis dažniau imta skelbti įvairius straipsnius, kelionių įspūdžius, istorines sąsajas, ypatingai išsiskyrė „Atgimimas“ ir „Literatūra ir menas“. Čekai ir slovakai mažai težinojo apie Lietuvą, tačiau baltistika jau buvo įgavusi nemažą pagreitį, tiesa, daugiau pavienių entuziastų dėka. 7-8 deš. į čekų kalbą buvo išversta 50-60 lietuvių literatūros kūrinių. Jungiamąja Čekoslovakijos disidentų ir lietuvių rašytojų grandimi tapo poetas, vertėjas Almis Grybauskas, kuris nuo 1987 m. gyveno Prahoje, dalyvavo Čekoslovakijos opozicijos veikloje, redagavo leidinį „Vidurio Europa“ ir perduodavo žinias į Lietuvą. Asmeniškai pažinojo Čekoslovakijos disidentus, iš kurių keli pasak A. Grybausko, „po revoliucijos tapo ministrais, o vienas jų ir prezidentu“. Asmeniniais ryšiais buvo pasinaudota ir 1988 m. Chartijos 77 nariui Aleksandriui Vondrai susitinkant su Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriumi S. Geda (taip pat susitiko su N. Sadūnaite, A. Terlecku ir A. Svarinsku), taip pat 1990 m. vasario 4 d. dviem Piliečių forumo atstovams Vilniuje susitinkant su prof. V. Landsbergiu.
Bendravimas tarp disidentų, rašytojų, vertėjų įgavo visiškai naujas formas, kai komunistiniam režimui valdžia pradėjo „slysti iš rankų“ ir 1989 m. gruodžio pradžioje Čekoslovakijoje buvo suformuota nauja vyriausybė, o V. Havelas gruodžio 29 d. vienbalsiai išrinktas šalies prezidentu. Lietuvoje Sąjūdžio atstovai sudarė naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos daugumą, kuri 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Į posėdį susirinkusius deputatus pasveikino ne tik Lenkijos, Rusijos, Estijos atstovai, bet ir Čekoslovakijos Piliečių forumo narys Jaroslavas Handelas, pabrėžęs, kad „su džiaugsmu stebime jūsų kelią į laisvę. Manau, kad jums ši diena – tai naujos, laisvos Lietuvos gimimo diena“.
Apie nepriklausomybę ir laisvės troškimą reikėjo ne tik paskelbti, bet ir siekti kitų šalių pripažinimo. Kitaip tariant, užsienio šalims požiūrio į Lietuvą klausimas tapo jų santykių su SSRS sudėtine dalimi. Į V. Havelą V. Landsbergis jau kovo 15 d. kreipėsi su labai trumpu, trijų sakinių tekstu: „Jūs žinote, kad Lietuva įstatymų aktais atstatė savo nepriklausomybę. Dabar Lietuvai reikia politinės paramos — pripažinimo. Mes tikimės, kad Čekoslovakija pripažins ir Lietuvos Respublikos tęstinumą, ir jos Vyriausybę, kuriai vadovauja p. K. Prunskienė.“ Atsakydamas į šį prašymą V. Havelas išsakė simpatijas ir paramą Lietuvoje vykstantiems procesams, tačiau apie pripažinimą de jure neužsiminta. Kovo 29 d. V. Havelas pasiūlė tarpininkauti ginče ir derybose tarp Vilniaus bei Maskvos. V. Landsbergis šį pasiūlymą priėmė kovo 31 d., tačiau Maskva niekuomet į šį siūlymą neatsakė. V. Landsbergis jautėsi dėkingas V. Havelui už parodytą iniciatyvą ir ne kartą kalbėdamas Aukščiausioje Taryboje pabrėžė, kad tokio siūlymo buvo sulakta ir iš Islandijos bei Prancūzijos, bei labai įtakingų politikų (pavyzdžiui iš Prancūzijos prezidento F. Miterano), tačiau Čekoslovakija buvusi pirmoji. Kovo mėnesį buvo paskelbti viešai tik keli labai atsargūs V. Havelo pasisakymai apie Lietuvą, o vyriausybė paramą Lietuvai išsakė kovo 20 d., o 23 d. užsienio reikalų ministras J. Diensbieras Lisabonoje atvirai žurnalistams pareiškė, kad ČSSR remia Lietuvos nepriklausomybės siekius, bet kol kas jos oficialiai nepripažins.
Lietuvos vadovybei jaučiant vis didesnį spaudimą iš Maskvos pradėti derybas ir sugražinti padėtį į kovo 10 d. situaciją bei pradėjus dar ir ekonominę blokadą simpatijos Lietuvai pradėjo augti įvairiose šalyse, taip pat ir Čekoslovakijoje. 1990 m. pavasarį Čekoslovakijoje suaktyvėjo šioje šalyje gyvenusių lietuvių, latvių ir estų veikla. Kovo ir balandžio mėnesiais buvo įkurtas Čekų-latvių klubas, po jo ir Čekų-estų klubas, taip pat į draugiją susibūrė ir lietuviai. Aktyviai veikė Baltijos sąjunga (įkurta dar 1974 m. daugiausia vienijusi estus). Šios organizacijos kovo mėnesį pradėjo rengti peticijas, rinkti parašus palaikant Baltijos šalių nepriklausomybių siekius, buvo rengiamos akcijos prie SSRS ambasados, įteikti ambasadai raštiški pareiškimai. Pavyzdžiui, balandžio 10 d. buvo surengta akcija „už Lietuvos blokadą – ambasados blokada“, pasireiškė tuo kai keletas dešimčių asmenų susėdo ant kelio į ambasadą ir neleido įvažiuoti transportui, kurie buvo išvaikyti tik policijos pareigūnų. Balandžio 3 d. Prahos gatvėse prie SSRS ambasados suplevėsavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos ir plakatai skelbiantys „Laisvę Lietuvai“, susirinko daugiau nei 100 dalyvių, pasisakyta už tai, kad ne Baltijos valstybės turi pasitraukti iš SSRS, o SSRS turi pasitraukti iš Baltijos šalių. Ambasadai buvo įteiktas protestas su 500 parašų ir laiškas adresuotas M. Gorbačiovui, kuriame viltasi, kad konfliktas pereis į „lygiateisį politinį dialogą“. Balandžio 26 d. Studentų parlamentas atstovaujantis aukštąsias mokyklas pripažino Lietuvos nepriklausomybę…
Oficialioji Čekoslovakija nenorėjo aštrinti savo santykių su SSRS, nes jos veikimo laisvę ribojo ne tik priklausomybė nuo tiekiamų dujų bei naftos, bet ir tai, kad po vasario 26 d. įvykusio V. Havelo vizito Maskvoje buvo sutarta išvesti SSRS kariuomenę, o šalies viduje buvo rengiamasi pirmiesiems laisviems rinkimams po komunizmo žlugimo (vyko birželio pradžioje). Lietuvos atstovai ieškojo įvairių kelių, kaip suaktyvinti santykius su Čekoslovakija. Aukščiausioje Taryboje balandį atvirai klausta Lietuvos ministrės pirmininkės, kokios dedamos pastangos, kad Lietuvą greičiau pripažintų Lenkija ir Čekoslovakija, tačiau atsakymo nebūta. 1990 m. gegužės 20-22 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos kvietimu Vilniuje viešėjo Piliečių forumo atstovai Vaclavas Trojanas, Petras Pospichalas ir Jiržis Nemetas.
AT pirmininkas V. Landsbergis, priėmęs asmeninį V. Havelo kvietimą, gegužės 30 d. išvyko pirmojo oficialaus vizito į užsienį, į Prahą. Ten susitiko su prezidentu V. Havelu, parlamento nariais, Lietuvių bendruomenės ir studentų atstovais. V. Havelas deklaravo paramą, bet tuo pačiu gerbė M. Gorbačiovą kaip demokratinių pokyčių garantą. Po vienuolikos metų mirus V. Havelui apie šį susitikimą V. Landsbergis yra sakęs: „Jis žinojo, kokia mums grėsmė ir kaip mums svarbu diplomatinis pripažinimas (…). Ir jis rado laiko nuoširdžiai apgailestauti, kad jo vadovaujama šalis Čekoslovakija šiandien negali to padaryti. Aš bandžiau jį sustabdyti, kad tai nebūtų panašu į atsiprašymą žmogaus, kuris neprivalo atsiprašinėti. (…). Jis nemažai kalbėjo, o aš jį stabdžiau sakydamas, kad viską suprantu, mes Lietuvoje neturim jokių priekaištų, nejuntam nuoskaudų, kad Čekoslovakija to nepadaro.“ Jis ne kartą paminėjo „sovietų energetinį kerštą“. Po šio susitikimo Čekoslovakijos Prezidento kanceliarija parengė gaires „Kaip padėti Lietuvai“, apėmusias priemones nuo politinės paramos, ekonominio bendradarbiavimo iki kultūros ir švietimo, t. y. buvo parengtos priemonės tolimesnei santykių plėtrai. Po šio vizito Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisija kreipėsi į vertėją Almį Grybauską ir ypatingai duodant instrukcijas E. Zingeriui bei pačiam V. Landsbergiui buvo paprašyta pasinaudoti turimais asmeniniais kontaktais ir užmegzti santykius tarp šalių. Prieš porą savaičių A. Grybauskas savo misiją taip charakterizavo: „mano diplomatinė karjera truko labai trumą laiką“, „Praleidau Prahoje porą mėnesių nuo slenksčio iki slenksčio vaikščiodamas ir iš visur mandagiai išprašomas“, todėl galėjau daugiau knygų išversti, jo žodžiais tariant, vyko skyrybos tarp Čekijos ir Slovakijos, dar „veikė senoji garnitūra“ ir visi bijojo trukdyti M. Gorbačiovo reformoms. Pirmųjų konkretesnių rezultatų pavyko pasiekti Lietuvos ministrei pirmininkei K. Prunskienei 1990 m. rugsėjo 14-15 d. viešint Prahoje su oficialiu vizitu – buvo pasirašytas memorandumas dėl dvišalių ekonominių, prekybinių santykių principų ir sutarta pradėti rengti dvišales sutartis. Ją priėmė ministras pirmininkas M. Čalfa, susitiko su parlamento pirmininku A. Dubčeku ir prezidentu V. Havelu. Rudenį prasidėjo derybos dėl informacinių biurų steigimo abiejose šalyse, kurių įkūrimas turėjo pagerinti keitimąsi informacija. Nežiūrint į tai, kad Lietuva nemažai tikėjosi, tačiau iškilo klausimas dėl to, ar jie turės diplomatinį statusą, Čekoslovakija pradėjo šį klausimą derinti su SSRS diplomatais, po metų derybos nutrūko ir jie nebuvo atidaryti.
Čekoslovakijoje sulaukta nuoširdumo ir palaikymo reaguojant į 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje, nes čekams ir slovakams tai priminė 1968 metus. Buvo sušauktas specialus vyriausybės posėdis, išleista deklaracija, iškviestas pasiaiškinti SSRS ambasadorius, SSRS vyriausybei pareikšti keli griežti protestai, visuomenės atstovai ir įvairios organizacijos siuntė palaikymo laiškus į Aukščiausiąją Tarybą. V. Havelas viešai pareiškė: „Esu šokiruotas ir pasipiktinęs dėl Lietuvos užpuolimo. (…) Mano nuomone, tai situacijos nesuvokimas“. Sausio 21 d. kalbėdamas Aukščiausioje Taryboje V. Landsbergis teigė juntantis „parlamentinį solidarumą už demokratiją“, kai Lietuvoje apsilankė Islandijos užsienio reikalų ministras ponas Hanibalsonas, o Čekoslovakijos parlamentas „pabrėžė paramą teisėtai žmonių išrinktai valdžiai Lietuvoje“ ir vis daugiau parlamentarų išreiškė norą atvykti į Lietuvą. Tą pačią dieną Č. Okinčico kalba Čekoslovakijos parlamente buvo sutikta nepaprastai karštai ir parama Lietuvai (prašyta pagalbos nepriklausomybės siekiams). Sausio 20 su specialia misija informuoti apie įvykius Lietuvoje į Prahą buvo išsiųsta Janina Balsienė, tačiau Prahoje ji buvo įspėta, kad Lietuva neįvykdė visų sąlygų, kad būtų pripažinta kaip valstybė. Čekai nebuvo linkę įsiklausyti ir į Almio Grybausko prašymus.
1991 m. žiemą Lietuvos Aukščiausioje Taryboje kelis kartus lankėsi atstovai iš Čekoslovakijos, dalyvavo vasario 16-osios minėjime, stebėjo referendumą dėl nepriklausomybės vasario 9 d. Islandijai pripažinus Lietuvą vasario 11 d. panašaus žingsnio buvo tikimasi artimiausiu metu ir iš Čekoslovakijos, tačiau jo nebuvo… Čekoslovakijos užsienio reikalų ministras net kaip vieną iš argumentų, kodėl nesiryžtama pripažinti nepriklausomybės nurodydavo tai, kad Lietuva 1939 m. pripažino profašistinę Slovakiją. Oficiali laikysena buvo tokia, kad Čekoslovakija gali tik paremti SSRS demokratines jėgas. Kovo mėnesį Čekoslovakijos parlamente net susikūrė Baltijos grupė, kuri stengėsi paremti šalių nepriklausomybę.
Birželio 15 d. V. Landsbergis pasiuntė prezidentui V. Havelui asmeninį laišką, kuris pasak istoriko L. Šveco, „alsavo spaudimo ir nepasitikėjimo nuotaikomis“, prašyta pasirašyti ilgai rengtą dvišalę deklaraciją ir pakviesta apsilankyti Lietuvoje (apsilankė 1996 m.). V. Havelas atsakė tik rugpjūčio 12 d., teigdamas, kad Lietuvos klausimas neatsiejamas nuo bendrų procesų Europoje. Lūžis įvyko tik po rugpjūčio 19-22 d. Maskvos pučo – nors Čekoslovakijos parlamentarai spaudė vyriausybę pripažinti Lietuvą dar rugpjūčio 21 d., tačiau vyriausybė dairėsi, kaip elgiasi Vokietija bei Danija ir tik 29 d. buvo priimtas sprendimas pripažinti visas tris Baltijos šalis kartu. Rugsėjo 9 d. keturių valstybių užsienio reikalų ministrai Taline pasirašė pripažinimo ir diplomatinių santykių užmezgimo dokumentus.
Dar iki Maskvos pučo, t. y. rugpjūčio 2 d. buvo pasirašyta prekybos, technikos ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis, dėl kurios buvo susitarta K. Prunskienės vizito metu. 1990–1991 m. rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus neretai buvo dairomasi, kaip atskirus klausimus teisiškai yra reglamentavę čekai ar slovakai, ypač sprendžiant turto privatizavimo ir komunistų partijos turto konfiskavimo klausimus. Spalio 1 d., Lietuvos užsienio reikalų ministras žadėjo, kad ambasadorius į Prahą išvyks po Naujų metų, tačiau šiuos pažadus nebuvo lengva išpildyti ir į Prahą dirbti buvo paskirtas tik laikinasis reikalų patikėtinis E. Borisovas 1992 m. balandžio 15 d., kuris Prahoje turėjo pristatyti rusų ir lenkų mažumos padėtį Lietuvoje, SSRS kariuomenės išvedimo aplinkybes ir santykius su Kaliningrado kraštu. Jis aktyviai sekė čekų ir slovakų „skyrybų“ aplinkybes ir nuolat informavo Vilnių. Tuo tarpu Čekoslovakija nedelsė ir ambasadorių Lietuvai Juraj Nemešą paskyrė dirbti nuo vasario 29 d. Diplomatų rūpestis buvo ekonominių kontaktų užmezgimas, informavimas apie pokyčius šalies viduje ir kultūrinių ryšių plėtra. Tuo metu vyko Čekoslovakijos skilimas ir čekų bei slovakų ateities klausimas kėlė didžiulį susidomėjimą. Lietuvos užsienio reikalų ministerija 1992 m. dvišalius santykius vertino, kaip „draugiškus ir perspektyvius“, o iškilmingame kovo 11-osios posėdyje V. Landsbergis, prisimindamas Čekoslovakijos ir Islandijos paramą bei tarpininkavimą, pabrėžė: „Idėjų karą laimėjome“.
Pranešimas skaitytas 2022 m. spalio 25 d. konferencijoje „Lietuvos kūrimasis po 1990 m.: vizijos, realijos ir atmintys“ Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje