2017 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus dailės galerijos reprezentacinėje salėje įvyko dr. Duňos Panenkovos paskaita „Peizažų tapyba Čekijoje XIX-XX a. I pusėje“. Joje buvo pasakojama apie banko Česká spořitelna kolekcijos paveikslų, eksponuojamų Lietuvos dailės muziejuje, istoriją. Iš pradžių prelegentė pasakojo apie banko atsiradimą, jo pagrindinio pastato statybą, rodė šių reprezentacinių rūmų interjerus, pasakojo, kaip, sukaupę didelius turtus, banko savininkai dalį jų skyrė Bohemijos ir Moravijos dailininkų paveikslams įsigyti ir kolekcijai kurti.
Pradiniame tapybos kūrinių kaupimo etape vyravo simbolizmo krypties paveikslai. Paveikslams būdinga romantiška nuotaika, tamsios spalvos. Medžiai, vienišos trobelės, debesys ar jų grupės žadino žiūrovo vaizduotę. XIX a pradžioje simbolizmą vis labiau keičia romantizmas. Paveikslų autoriai – daugiausia Prahos dailės akademijos auklėtiniai. 1868 m. miršta akademijos kraštovaizdžio skyriui vadovavęs dailininkas Maximilianas Haushoferis. Skyriui užsidarius, jo mokiniai išsiskirsto – kas į Paryžių, kas į Vieną, kas dar kur. Paryžiuje jau prasidėjusi impresionizmo epocha. Dailininkai mokosi šviesos, šešėlių žaismo, stebi kaip tas pats peizažas atrodo stebint jį anksti ryte ir kaip jau įdienojus. Tuo metu jau prasideda ir fotografijos era, kurią dailininkai mato kaip konkurentę. Nutapyti paveikslą trunka kelis mėnesius ar pusmetį, o fotografija tai padaro per labai trumpą laiką.
1879 m. Prahoje vėl atidarytas tapybos skyrius, kuris išugdė daug talentingų tapytojų.
Šimtmečio pabaigoje tapyboje vėl atsigauna simbolizmas, alegorijos. Muzikos, tapybos, poezijos menų žmonės tampriai bendradarbiauja, plėtoja vieni kitų idėjas. Kolekcijoje (ir Vilniaus parodoje) daug impresionistų darbų. Juose savita technika perteikiami kaimų peizažai, bažnyčios, žydinčios pievos, sniegu užkloti kalnai ir miesteliai. I pasaulinio karo metais į užsienio šalis iš Bohemijos ar Moravijos atvykusiems tapytojams kilo daug sunkumų, nes jie buvo Austrijos-Vengrijos imperijos piliečiai, o ši kariavo su Prancūzija ir kitomis šalimis. Kai kurie dailininkai buvo internuoti ar nuolat stebimi policijos. Po I pasaulinio karo suklesti modernizmas, kurio nuotaikoms didelės įtakos turėjo Sigmundo Freudo teorijos. Jos teigė, kad žmogaus pažinta subjektyvi realybė yra sąlygojama esminių potraukių ir instinktų, sukuriančių išorinio pasaulio vaizdą (tapytojai Pablo Picasso, Georges Braque, Vasilijus Kandinskis).
Prelegentės nuomone, visuose parodoje eksponuojamuose paveiksluose daug filosofinės minties, paslėptų simbolių, geros nuotaikos.
Kalbėdama apie save, meno istorikė Duňa Panenkova sako: “Viešpats man davė mano protėvių turėtą organizacinį talentą”. Todėl daugelis kolegų kreipiasi į Duňą patarimų, pagalbos ar tiesiog prašo organizuoti parodas visame pasaulyje. Kultūros renginių vadyboje ji yra pripažinta šios srities lyderė ir dažnai imasi darbų, kurie susiję su neįkainojamos vertės eksponatais. “Žmonės man sako, kad tokiame darbe turi turėti labai stiprius nervus. Aš jiems atsakau, kad chirurgo atsakomybė dar didesnė, tačiau jis to darbo imasi, todėl manau, kad su bet kokiu darbu galima susidoroti“.
Dr. Duňa Panenkova yra banko Česká spořitelna paveikslų parodos Vilniuje kuratorė. Jos nuomone, parodos kuratorius tvarko jam pavestą fondą, gali būti paveikslų rinkinio kuratoriumi ar parodos autoriumi. Rengiant parodas yra dar vienas svarbus asmuo – parodos komisaras, kuris disponuoja skirtu biudžetu, užsiima logistika, atsako už leidžiamų lėšų apskaitą ir tikslingumą. Rengiant parodą, labai svarbu ne tik atrinkti eksponatus, bet ir juos paruošti pervežimui, tinkamai supakuoti, saugiai gabenti dideliu atstumu. Kai kurie eksponatai gali būti vežami tik specialiai įpakuoti, užtikrinant reikiamą drėgmę ir temperatūrą. Ji pati daugiausia rūpinasi, kad niekas negalėtų kaip nors pakenkti paveikslams, nes neatsakingai paveikslus kilnojant ar gabenant nieko jiems nenutiktų. Vienas iš didžiausių Duňos Panenkovos rūpesčių buvo pervežti karaliui Karoliui IV skirtos parodos eksponatus į Niujorko Metropolitan meno muziejų. Per vandenyną reikėjo saugiai nugabenti per 400 meno kūrinių, ir ji su šia užduotimi puikiai susidorojo. Atvežti paveikslus į Vilnių irgi reikalavo nemažų pastangų, tačiau jų negalima lyginti su paveikslų kelione per vandenyną.
Paskaitoje dalyvavo nemažas būrelis Lietuvos ir Čekijos draugijos narių. Jie galėjo pasiklausyti labai turiningos, gražios, puikiai artikuliuotos čekų kalbos, kurią į lietuvių kalbą vertė Laura Vancevičienė. Už šią turiningą popietę nuoširdžiai dėkojame ir Duňai, ir Laurai.
Dr. Duňa Panenkova (dešinėje) ir vertėja Laura Vancevičienė