Saulėtą 2019 m. rugsėjo 14-osios rytą grupė draugijos narių išvykome į Rokiškį, kur jau dvidešimt metų gyvuoja mūsų draugijos nario doc. Gedimino Kviklio inicijuotas vargonų muzikos festivalis. Be to, Lietuvos ir Čekijos draugija – viena iš XX-ojo tarptautinio vargonų muzikos festivalio, skirto čekų muzikui, pedagogui, vargonininkui Rudolfui Lymanui, rėmėjų. Pakeliui pirmiausia sustojome Leliūnuose ir aplankėme puikų, labai daug vertingų eksponatų sukaupusį Vytauto Valiušio keramikos muziejų. Ekskursijos metu muziejaus steigėjas labai gyvai ir užkrečiančiai papasakojo buitinės keramikos ypatumus, jos kelią ir tradicijas Lietuvoje, pasigyrė, kad taip pat glaudžiai susijęs su Čekija, nes iš jos atsiveža glazūrą savo ,,puodams“ žiesti. Jo teigimu, keramika nuo seno Vyšegrado šalyse, taip pat kaimyninėje Latvijoje turi gilias tradicijas, o Lietuvoje istoriškai daugiau vyravo medžio drožyba. Čekai keramikai – dažni svečiai ir Leliūnuose organizuojamuose keramikų seminaruose. Vytautas Valiušis mums pasakojo ir apie juodąją keramiką, tačiau visų savo profesijos paslapčių iki galo taip ir neatskleidė.
Iš Leliūnų Varšuvos-Peterburgo traktu patraukėme į Uteną. Pirmiausia sustojome senajame pašte. Ne, neatspėjote, ne arklių pagirdyti, nes keliavome ne pašto karieta, o moderniu mikroautobusu. Sustojome apžiūrėti istorinį pastatą ir jame įsikūrusią Utenos meno mokyklą. Mokyklos edukologė Ilona Bartkienė mums parodė į pastato sieną įmūrytus savo moksleivių darbus, skirtus žymiems uteniškiams įamžinti. Sužinojusi, kad mūsų draugijos senbuvis profesorius Vytautas Triponis gimnaziją baigė Utenoje, mokytoja pažadėjo savo kolekciją papildyti ir profesoriui dedikuotu darbu. Utenoje aplankėme senąją (1884 m.) Kristaus žengimo į dangų ir naująją (2005 m.) Dievo Apvaizdos bažnyčias, prie Šv. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės, koplyčios Dauniškio parke nusilenkėme čia palaidotiems žuvusiems už Lietuvos laisvę miško broliams.
Pakeliui į Rokiškį dar stabtelėjome Svėdasuose, kur apžiūrėjome 1937 metais pastatytą paminklą Juozui Tumui-Vaižgantui, medinę Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią (pastatytą 1794 m.), mūrinę Marikonių koplyčią–mauzoliejų (pastatytą 1848 m.). Rokiškį pasiekėme jau vakarėjant, gerokai pavargę, bet nuskambėjus pirmiesiems Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios vargonų akordams, kaip mat atkutome. Festivalio svečias iš Čekijos Martinas Maksimilianas Kaiseris (Martin Maximilian Kaiser) šeštadienio vakariniam koncertui pasirinko savo tautiečių Antonino Dvoržako, Josefo Kličkos, Josefo Suko ir kitų kompozitorių preliudus ir pastorales, o mes kartu su klausytojais rokiškėnais dar ilgai plojome atlikėjui, užburti jo meistriškumo. Lietuvos ir Čekijos draugijos pirmininkas profesorius Algirdas Valiulis padėkojo Čekijos Respublikos ambasadoriui Lietuvoje Vytui Korseltui (Vít Korselt), vargonininkui Martinui Maksimilianui Kaiseriui ir Rokiškio kultūros centro darbuotojai Aušrai Gudgalienei už tai, kad jų sutelktomis pastangomis festivalis tebegyvuoja. Rokiškėnai savo ruožtu dėkojo Lietuvos ir Čekijos draugijai, ypač jos nariui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentui Gediminui Kvikliui, už aktyvią talką kasmet rengiant festivalius. Rokiškio kultūros centras padovanojo Lietuvos ir Čekijos draugijai didžiulį kepalą šviežios Rokiškio duonos. Atsisveikindami Čekijos Respublikos ambasadoriui pažadėjome, kad ateinantį šeštadienį būsime tokia pat stipri jo ,,palaikymo komanda“ ir Kauno filharmonijoje – čia rugsėjo 21 d. koncertuos Čekijos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos folkloro ansamblis ,,Ondraš“.
Sigita ŠVEDIENĖ
Vargonuoja maestro Martinas Maksimilianas Kaiseris
Koncerto metu Rokiškio bažnyčioje. Pirmas iš kairės – Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Vytas Korseltas
Lietuvos ir Čekijos draugijos nariai su keramikos muziejaus direktoriumi Vytautu Valiušiu (septintas iš kairės)
Išvykos dalyviai Utenos pašto stotyje